Marija Valuckienė: „Dainuoju meilę Tėvynei“

0
156
Marija Valuckienė

Kovo 21-oji – Pasaulinė poezijos diena
Lietuvos žurnalistų sąjungos narė, mūsų kraštietė Marija Gelažauskaitė-Valuckienė šių metų vasario 22 d. atšventė 85-rių metų sukaktį
Gimė 1938 m. vasario 22 dieną Radyčiaus kaime, Varėnos rajone. Baigė Liškiavos septynmetę ir Alytaus pedagoginę mokyklas. Vilniaus universitete įgijo filologo išsilavinimą. Dirbo pedagoginį, visuomeninį darbą, 20 metų vadovavo suaugusiųjų švietimo įstaigai bei bendrovei. Vėliau – žurnalistė, leidėja. LŽS narė nuo 2003 metų. Rašo straipsnius, eilėraščius. Gyvena Vilniuje.
Marija Valuckienė nepamiršta Varėnos krašto ir jo žmonių. Varėnos viešoji biblioteka yra pagerbiama beveik kiekviena jos išleista knyga. Visiškai neseniai biblioteką pasiekė naujausia M. Valuckienės poezijos knyga „Saulėlydžio akimirkos“ (2023). Tai jau penktasis jos kūrybinis darbas ir antroji eilėraščių rinktinė (pirmoji eilėraščių rinktinė „Kai patekėjo saulė“ dienos šviesą išvydo 2019 metais). Antrojoje rinktinėje autorė plačiai aprašo meilę Tėvynei, meilę jos gamtai, žmonėms. Su dideliu jauduliu pasakoja apie Ukrainos sostinės – Kijevo– grožį ir ukrainiečių tautos tragediją.
M.Valuckienė bibliotekai yra padovanojusi dar dvi knygas: „Radyščius: giminių medžių sodas“ (2016), kurioje pagal žmonių pasakojimus, archyvinę medžiagą bei kitus spausdintus šaltinius aprašyta Radyščiaus kaimo ir jo aplinkos geografinė bei istorinė padėtis ir „Juliaus Baryso giminės takais“ (2017). Šioje knygoje yra surinkti autentiški pasakojimai apie iš Kasčiūnų kaimo kilusią ir jame ilgą laiką gyvenusią Juliaus Baryso giminę.

Marija Valuckienė ne tik dovanoja bibliotekai knygas, bet ir palaiko nuoširdžius ryšius su bibliotekos darbuotojais. Ne kartą lankėsi bibliotekoje, dalyvavo renginiuose. 2017 metais pristatė knygą „Radyščius: giminių medžių sodas“. Šio straipsnio autorė su M. Valuckiene ne vienerius metus bendrauja elektroniniais laiškais. Marija domisi Varėnos krašto kultūriniu ir visuomeniniu gyvenimu, laiškuose pasakoja apie savo naujausią kūrybą, dalijasi paprastais kasdieniniais džiaugsmais ir rūpesčiais. Paskutiniame laiške dalijasi mintimis apie poeziją, gyvenimą, Tėvynę. Laiškas skirtas visiems varėniškiams, todėl negaliu nepasidalinti juo su skaitytojais:

KELIOS MINTYS APIE POEZIJĄ
Koks keistas tas žmogaus gyvenimas. Kai būni jaunas, viskas atrodo kitaip negu pasenusiam. Juo ilgiau gyveni, juo labiau trūksta tos Tėviškės, Gimtinės, kur gimei, kur užaugai, iš kur į platų pasaulį išėjai. Tėviškė vis giliau į širdį smelkiasi, vis artimesni čia sutikti žmonės darosi. Gal todėl, kad dabar, tokį ilgą kelią nuėjusi, turi vis daugiau laisvo laiko prisiminimams, apmąstymams. Rodos, tokie artimi, tokie brangūs tie kalneliai, tie miškeliai, tie gojeliai, tie takeliai, kurių net neliko, bet jie tarytum gyvi yra atmintyje. O kokie brangūs čia gyvenę ar dar gyvenantys žmonės yra dabar… Rodos, jų dėka tu augai, stiprėjai, dareisi protingesnė ir jų dėka ėjai į naujus kelius, naujus siekius, naujas svajones…Ir juo tolyn eini, juo vaikystės ir jaunystės laikmetis tolsta, juo gražesniais pavidalais tą nerūpestingą laikotarpį prisimeni. Gal kad kitomis spalvomis prisimeni Tėvus ir jų vaidmenį tavo gyvenime, gal kad Tėviškėje visas Tėvų gyvenimas prabėgo ir čia tavo pradžia buvo. Čia pirmieji žingsniai žengti, čia išmokta pirmoji raidė ir pirmas žodis sudėtas, čia pirmoji knyga perskaityta, čia tave supo pirmieji draugai ir liko su tavimi iki gilios senatvės – vieni šalia, kiti atmintyje tokie idealūs, tokie ištikimi.
Taigi vis dažniau mintyse atgyja visi brangiausi žmonės: artimieji, draugai, mokytojai, kaimynai artimesni ir tolimesni. Vis dažniau prisimeni, už ką esi jiems dėkinga. Tada ir gimsta mintys, kurias dėstyti kartais pasiseka, o kartais – ne. Tada, turėdama marias laiko, taisai, tobulini. Nors ir tada ne visada pavyksta. Kai jau atsibosta taisyti, palieki mintis tokias, kokios gavosi. Kai buvo karantinas ir niekur negalėjai išeiti, su kuo nors susitikti, tai išsigelbėjimas ir buvo kompiuteris, kuris fiksuodavo visas tavo mintis. Taip gimė daug eilėraščių. O kai dažniausiai sugrįždavau mintimis apie Tėviškę, tai ir eilėraščių apie Tėviškę gimė daugiausia. Mane labai jaudina ir Lietuvos likimas. Kas bus, kai Lietuva išsivaikščios? Todėl daug vietos knygose skiriama Tėvynės meilei ir jos išsaugojimui, rūpinimosi ja klausimams. Nes kas gi daugiau negu mes, piliečiai, gali Tėvyne pasirūpinti. Todėl, kaip sugebu, kviečiu visus piliečius sugrįžti į Tėvynę ir ja rūpintis. Norėjosi parodyti, kad tik Lietuvoje gyvenantys piliečiai gali Tėvynę išsaugoti. Tik čia gyvenantys gali pasirūpinti savo pasenusiais Tėvais, išmokyti savo vaikus mylėti savo Tėvynę ne žodžiais, o darbais. Nes nesuprantu, kaip galima mylėti Tėvynę iš toli, žodžiais, gal jausmais, kai Tėvynei trūksta darbo rankų, kai reikia Tėvynę ir apginti.
Kai norėjosi dar vieną knygą išleisti, visi eilėraščiai netilpo į vieną knygą. Todėl visus eilėraščius padalinau į dvi knygas: SAULĖLYDŽIO AKIMIRKOS ir GIMTINĖS TAKAIS. Pirmoje dalyje dvi dalys: TĖVYNEI ir PASAULIUI; antroje: GIMTINEI ir ŽMOGUI. Būdavo atsikeliu, išgeriu kavos puodelį ir sėdu rašyti. Tai buvo išsigelbėjimas nuo blogų minčių, kurios tame karantino kalėjime be grotų užpuldavo, kai visas pasaulis vadavosi nuo užklupusios epidemijos. Sunkūs laikai baigėsi, nors epidemija dar vis gyva, neįveikiama. Atsiranda naujos temos – karo Ukrainoje.
Viliuosi, kad viskas turi pradžią ir pabaigą, baigsis ir karas Ukrainoje, nes tiesa visada laimi. Tik klausimas – kada?
Varėnos rajono bibliotekai noriu palinkėti išlikti tokiai savo kraštiečių kūrybos puoselėtojai, kokia dabar yra, stiprybės darbuotojams, keliant gyventojų kultūrą, o skaitytojams – nepagalėti laiko skaitymui, įsiklausymui to, kas perskaityta, kas norėta pasakyti ir niekada neapleisti ir nepamiršti savo Tėvynės, savo Tėviškės, nes tik jos davė mums pradžią, vedė mus į naujus mūsų darbus, naujus laimėjimus. Nepalikime savo Tėvų ir nepamirškime savo Mokytojų, nes Jie mus vedė į geresnį mūsų
gyvenimą, mokydami visko, ko mums gyvenime prireiks. Ačiū Jiems už žinias ir
kantrybę. Visokeriopos sėkmės krašto Mokytojams, kultūros puoselėtojams.
Marija Valuckienė

Keliais sakiniais nelengva apibūdinti Marijos Valuckienės eilėraščius. Reikia skaityti ir skaityti.Tad imkime į rankas šias poezijos knygas (knyga „Gimtinės takais“ netrukus turėtų pasiekti Varėnos viešąją biblioteką) ir ieškokime sau patinkančių eilučių, posmų, eilėraščių.
Laimutė Cibulskienė
Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: