Vilija Blinkevičiūtė: „Investicijos į vaikus ar vaikiški bilietai į skurdą?“

0
4
Vilija Blinkevičiūtė: „Arba investicijos į vaikus ir švietimą, arba ir toliau bus leidžiamos milžiniškos sumos kovai su pasekmėmis – su jaunimo nedarbu, skurdu, menkomis pajamomis, nusikalstamumu“.

Europos Parlamento socialistų ir demokratų pažangiojo aljanso frakcijos narė, Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto vicepirmininkė Vilija Blinkevičiūtė įsitikinusi: ir Europos Sąjunga, ir Lietuva vis dar per mažai investuoja į vaikus.
Europarlamentarė teigia, kad vaikai turi tapti pirmuoju valstybės investicijų pasirinkimu, ir klausia: „Ką renkamės: investicijas į vaikus ar vaikiškus bilietus į skurdą?“

Rimantas KATKEVIČIUS

Gerbiama Vilija, kaip vertinate siūlymą jau kitais metais Lietuvoje tiekti nemokamus pietus ir ikimokyklinukams, ir pirmokams?
Žinoma, pritariu. Aš – už investicijas į vaikus. Į garantuotą vaikystę.
Labai gerai, kad savivaldybėms ir mokykloms siūloma leisti pačioms nutarti, koks maitinimo būdas (švediškas stalas ar maistas porcijomis) priimtinas ir mokiniams, ir jų tėvams. Ir teigiu, kad toks nemokamas maitinimas būtų pakeliama našta valstybei. Juk 2008 metais gebėjome nemokamai maitinti visus ikimokyklinukus ir pradinukus.

Bet juk teigiama, kad tai – pinigų švaistymas vėjais: neva vaikai to maisto dažniausiai nevalgo?
Gal kai ką ir nustebinsiu, bet vaikai ir Lietuvoje, ir likusiame pasaulyje valgo. Nori valgyti, nors kai kurie vaikai ne visada turi ką (skurdą, nepriteklių patiria kas ketvirtas Europos Sąjungos vaikas, tarp jų – ir Lietuvos vaikai). Mes, suaugusieji, turime apsaugoti vaikus, kad jie nuo mažų dienų nesijaustų esantys prastesni, blogesni tik todėl, kad auga nepritekliuje.
Ir visa tai – ne išlaidos, kaip dar kartais teigiama. Tai – investicijos. Į vaikus. Vadinasi, į valstybės ateitį. Į saugumą. Todėl tikiuosi, kad Lietuvos Respublikos Seimas, balsuodamas už 2020 metų valstybės biudžetą, skirs pakankamai lėšų ir nemokamai maitinti vaikus mokyklose, ir vaiko pinigams. Ir tai tėra tik pradžia kuriant garantuotą vaikystę.

Kokios žinios iš Europos Parlamento dėl Jūsų pasiūlytos europinės Vaikų garantijos iniciatyvos?
Geros. Europos Parlamente vykusiuose kandidatų į Europos komisarus klausymuose ypatingas dėmesys skirtas europinei Vaikų garantijos iniciatyvai, kuriai 2021–2027 metų ES biudžete numatyti 6 milijardai eurų. Būtent naujajai Europos Komisijai teks užduotis sukurti Europos vaikų garantijos iniciatyvos mechanizmą, taip pat ir programas, kuriomis tėvams teikiama parama.
Vaikų garantija reiškia ne tik nemokamą vaikų priežiūrą, tinkamą mitybą, lygias galimybes mokytis, lankyti būrelius, bet ir jaukų būstą, sąlygas suaugusiems šeimos nariams dirbti ir užsidirbti, derinti darbą ir asmeninį gyvenimą, slaugyti sergančius artimuosius. Tai ir investicijos į švietimą ir mokytojus, į socialines paslaugas ir socialinius darbuotojus, tai ir konkreti pagalba auginantiems neįgalius, sergančius vaikus.
Todėl Vaikų garantija – tai ir suaugusiųjų garantijos. Valstybės garantijos tiems, kurie vaikus augina, auklėja, moko, prižiūri, slaugo ir labai dažnai tuo pačiu dar ir dirba keliuose darbuose arba apskritai neturi darbo.

Visiems vaikams garantuoti vaikystę reikia milžiniškų lėšų. Iš kur jos?
Klausimas yra kur kas platesnis. Vaikystė be bado, nepriteklių, stogas virš galvos, šilti namai, artimųjų meilė ar bilietas į skurdą nuo pat ankstyvos vaikystės? Ką mes, Europos Sąjunga ir Lietuva, renkamės?
Ar galima pritarti Kauno miesto tarybos sprendimui, kad ne mieste gyvenantys tėveliai mokėtų už vaikus darželiuose 16 kartų didesnę kainą, nei mieste gyvenantieji tėveliai? Kas leido rūšiuoti vaikus? Negalima spekuliuoti vaikais ir tėvų jausmais siekiant savo politinių tikslų.
Kai girdžiu sakant, kad nėra pakankamai pinigų nei investicijoms į vaikus, nei švietimui, visada atsakau: nuo vaikystės skurstantiems vaikams sunkiau sekasi mokytis, jų silpnesnė sveikata, vėliau jiems būna sudėtingiau gauti gerą darbą, didelė tikimybė, kad dėl to skurs ir jų vaikai. Mes to norime? Mes ir toliau pasirengę amžinai leisti milžiniškas sumas kovai su pasekmėmis – su jaunimo nedarbu, su skurdu, atskirtimi ir menkomis pajamomis, su patyčiomis, nusikalstamumu, smurtu šeimose ir savižudybėmis?
O pinigų visada bus per mažai. Visada. Esmė, ką renkamės prioritetu. Būtent vaikai turi tapti prioritetu, pirmuoju valstybės pasirinkimu kuriant ateitį.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia