Vaikai – likimo dovana

0
24

Pati turėjusi aprūpintą vaikystę ir sukūrusi darnią šeimą, dabar Renata Karlonienė savo šilumą, meilę bei vertybes perduoda tiems, kam jų labiausiai reikia – be artimųjų globos likusiems vaikams, dviem broliukams. Ir galbūt R. Karlonienės pavyzdys įkvėps ir Jus tapti globėjais bei atverti savo namų duris, padovanoti šeimos jaukumą, šilumą ir meilę likimo nuskriaustiems, be tėvų globos likusiems vaikams. Nors tokių šeimų mūsų rajone yra ne viena, bet nuolatinių globėjų Varėnos rajone labai trūksta

Kieme, ant supamo krėslo jaukiai įsitaisiusią Renatą, apsuptą būrio vaikų, jausmingą gyvenimo akimirką pamatėme įėję pas Karlonus nuosavo namo didelėje, išpuoselėtoje kiemo erdvėje. Vos įžengę į šeimos kiemą, pajutome jaukumą ir šilumą. Besikalbant su R. Karloniene vis pasirodydavo šeimos mažiausias gyventojas, pasak Renatos „mūsų karalaitis“, kuris drąsiai su mumis čiauškėjo, bet nepamiršdavo savo dėmesiu apdovanoti ir mamos, vis pribėgdavo prie jos ir meiliai prašydavo: ,,nu, mamyte, gražioji, brangioji, būk gera, tik vieną saldainę“. Tuo tarpu vyresni vaikai žaidė krepšinį, retkarčiais prieidami pasišnekučiuoti ir su mumis. Renata trumpai papasakojo apie savo šeimą, vyresnius vaikus, dukrą Gretą, kuri savo gyvenimą kuria Vilniuje – mokosi Vilniaus universitete, Mindaugo sūnų Paulių, jaunuolis mokosi Vilniaus universitete informacinių technologijų specialybės. Moteris džiaugiasi, kad vyresnieji vaikai nepamiršta namų, dažnai savaitgaliais susirenka nemažas būrys pačių artimiausių.
Kol Renatos namuose šilumą surado globojami vaikai, praėjo beveik pusmetis. Moteris pridūrė, kad pirmą kartą važiuodama aplankyti siūlomų vaikų, apie juos mažai žinojo. Atviravo, kad visą tolimą kelią nuoširdžiai jaudinosi dėl susitikimo, galvojo apie vaikų reakciją ir sužalotas mažas jų širdeles. Ne mažiau jaudulio patyrė ir kartu važiavę šeimos nariai – dukra Greta ir sūnus Nedas. Tačiau įsukę į globėjų kiemą ir pamatę mažąjį berniuką, žiūrintį pro langą ir laukiantį, nurimo ir suprato, kad labai nori, jog šis mažas berniukas pūstais žandukais gyventų visavertėje šeimoje. Toliau viskas vystėsi labai greitai ir netrukus šeimą papildė du nauji šeimos nariai, prisimena Renata. Beje, moteris priduria, kad vyrui, vos pamačius brolius, nukrito nežinios šydas ir ištirpo visos abejonės. Šiandien tėtis su mažuoju turi savo kasdieninius ritualus.
Moteris neslepia, kad pradžia nebuvo lengva, prisipažįsta, jog buvo ir iššūkių. Ryšys su mažuoju užsimezgė akimirksniu, su vyresniu berniuku prireikė pusės metų, nes rasti kalbą su paaugliu nėra lengva, reikėjo laiko apsiprasti: vyresnėlis atvažiavo su dideliu ir skausmingu patirties bagažu. Kelionė į tikslą prasidėjo nuo mažų žingsnelių. Nors pradžia nebuvo lengva, R. Karlonienė neabejodama sako, jei sugrąžintų laiką atgal, ji nieko nekeistų ir rinktųsi tą patį kelią, nes dabar ji neįsivaizduoja savo gyvenimo be globojamų brolių. Šiandien ji džiaugiasi ir pažymi, kad rezultatų ir pokyčių pasiekė tik nuolatinis mokymas ir aiškinimas, nuoširdus dėmesys ir rūpestis berniukų įpročius pakeitė į gerąją pusę. Vyresnėlis Rokas išmoko patirti mokymosi džiaugsmą, pagerėjo mokymosi rezultatai, elgesys. Paauglys stengiasi imti pavyzdį iš vyresnių šeimos vaikų – studentų. Rokas yra tokio pat amžiaus, kaip ir bendras sutuoktinių sūnus Nedas, todėl abu berniukai lanko bendrą klasę, tą patį šokių būrelį, žaidžia kieme, kartu dirba, padeda tėvams kieme tvarkyti aplinką ir, reikalui esant, abu vienas kitą palaiko kaip broliai. Renata neslepia, kad kaip ir kiekvienuose namuose būna visko: rūpesčių, problemų, bėdų, bet yra ir daug džiaugsmingų akimirkų.
Globėja akcentavo, kad labai yra svarbus sutuoktinio ir šeimos palaikymas. Renata labai džiaugiasi savo mama ir broliu, kurie juos visada palaiko. Tarp globojamų vaikų, močiutės ir dėdės Kęstučio yra stiprus ryšys. Šiuos vaikus jie priėmė kaip savus. Brolis Kęstutis su žmona Asta tapo broliukų krikšto tėvais. Jie patys augina dvi dukreles, viena iš jų su jaunesniuoju globotiniu lanko tą pačią grupę darželyje, todėl kartais jį pasiima iš darželio, dažnai svečiuojasi vieni pas kitus, kartu švenčia šventes. Renata džiaugiasi – šeima yra didžiausias ramstis. Visada sulaukia patarimo, pagalbos, palaikymo, gero žodžio. Moteris neslėpė, kad globojami vaikai yra pažeisti vaikai ir jiems reikalingas ypatingas dėmesys, meilė, palaikymas, saugumas ir aiškios taisyklės.
Sprendimas globoti vaikus moters šeimoje nebuvo spontaniškas. Šią mintį pašnekovė jaukinosi palengva. Renata pasakojo, jog kadaise, seniai, prieš Kalėdas važiuodavo aplankyti vaikų, kurie augo Varėnos „Pasakos“ lopšelio darželio globos grupėje, ir nuveždavo jiems dovanų. Taip pat nuolat žiūrėdavo televizijos laidas, kurios moterį sugraudindavo iki ašarų, remdavo projektus. Galutinį tašką apsispręsti padėjo Matuko istorija, prisiminimais dalijosi Renata. „Kai paverkiau dvi dienas ir prašviesėjo, atėjau pas jus, į globėjų kursus. „Gimk“ mokymai man atvėrė akis, sužinojau daug, mane perspėjo, kas gali nutikti, bet „pasimatavusi“ globėjų ,,kostiumą“ neabejojau, jog renkuosi teisingą kelią, subrendau globai ir ėmiausi veiksmų“, – šypsosi Renata. Palaikė ir vyras, ir vaikai. Renata neslepia, jog ji pirma ėmėsi iniciatyvos, vyras galvojo šiek tiek ilgėliau. „Nors jis puikiai žinojo mano planus, bet kantriai tylėjo ir nesikišo, tik paklausė, ar nebus per sunku“, – Mindaugo reakciją prisimena Renata. Moteris pasakojo, kad verslininkas vyras rūpinasi verslo reikalais ir šeimos gerove, jis pasiryžęs viską atiduoti dėl šeimos, šeima jam yra pirmoje vietoje. Trumpai tariant, sutuoktiniai dalinasi viskuo: pareigomis, darbais, rūpesčiais ir džiaugsmais. Nuėjusi netrumpą kelią, Renata nieko nesigaili ir šiandien džiaugiasi pokyčiais iš visos širdies, yra laiminga, kad jų šeimoje auga broliai.
Globėja pabrėžė, kad vaikus ji vadina likimo dovana, o pasiteiravus, ką galėtų patarti ar palinkėti tiems, kurie ketina, bet nedrįsta globoti, moteris kviečia „visus pasvarstyti apie labiausiai likimo nuskriaustus vaikus, likusius be artimųjų globos ir suteikti vaikams viltį turėti mamą ir tėtį, namus, nerūpestingą vaikystę, pasakų šalį, kuri moko svajoti. Kartu su vaiku džiaugtis kiekviena mažyte pergale, jausti, mylėti ir būti mylimam, paverčiant erškėčiuotą vaiko kelią krištolo laiptais, vedančiais į mylinčios šeimos namų rūmus“, – tokiais žodžiais nuoširdų pokalbį baigė Renata.

Lina Kvitkauskienė

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia