Atrodo, kad tai buvo vakar, bet iš tikrųjų prabėgo dešimt metų po pirmo
susitikimo su mano auklėtinių (2001 m. gimimo) grupe. Tie nekalti,
besišypsantys, vaikiški veidai mokykliniame suole, kurie patikėjo manimi ir pasirinko rankinio treniruotes, užaugo. Atėjo laikas, kurio nelaukėm.
Paskutiniai metai, kaip paskutiniai knygos puslapiai, – U-19 Lietuvos
jaunimo rankinio čempionato finalai.
Du lapai, dvejos rungtynės ir viskas bus baigta…
Taigi rugpjūčio 26-27 dienomis sostinėje buvo organizuojamas U-19 Lietuvos jaunimo rankinio čempionato finalinis etapas. Pirmajame pusfinalyje žaidė Pavevėžio KKSC – Utenos DSC, antrajame Varėnos SC – Vilniaus SM.
Panevėžys sunkiai rezultatu 28:23 (10:14) įveikė Utenos rankininkus. O mūsų laukė žūtbūtinė kova su sostinės sportininkais. Reikėtų paminėti, kad per visą mūsų dešimties metų varžybų istoriją šiems varžovams esame pralaimėję tik kartą. Tas faktorius mums nepalankus, kėlė papildomą įtampą, o štai varžovui troškimas nugalėti stumte stūmė pirmyn.
Prieš prasidedant rungtynėms visi buvo susijaudinę, blizgios akys išdavė, kaip mes mylime rankinį ir vienas kitą, kaip džiugu ir kartu apmaudu, jog tuoj prasidės vienos paskutiniųjų MŪSŲ 60 minučių.
Kėlinį sužaidėme drausmingai, kova vyko taškas į tašką, puolime puikų pasirodymą sukūrė G. Ižganaitis ir L. Kraulaidys. Tik pačioje pabaigoje kelios nepavykusios atakos, sutelktumo stoka leido sostinės rankininkams įgyti 2 įvarčių pranašumą, rezultatas 14:16, pertrauka. Aptarėme pagrindines sėkmes, klaidas, ką reikėtų taisyti, viena pagrindinių – greitas vilniečių puolimas, nors atsakomybės suskirstytos, neišpildėme, turime atlikti be klaidų. Susidėliojome paskutinius akcentus ir atgal į aikštelę. Oponentai pradėjo spurtu 2:0, laisvų, nepataikytų metimų kaina didelė. Jau pirmajame kėlinyje puikiai vartus gynęs E. Kaupinis krėtė stebuklus – penkioms minutėms uždaryti vartai, drausminga D. Petrušio ir A. Arlausko vadovaujama gynyba, puikiai T. Valentukevičiaus organizuojamas puolimas padėjo išlyginti rezultatą. Likus žaisti penkiolika minučių, pasiaukojančiai žaisdamas E. Kaupinis sugebėjo atremti metimą, tačiau gavo traumą, keitimas, į aikštę žengė I. Puodžiūnas. Pametėme savo žaidimą, sostinės spurtas 4:2 ir likus 10 min. iki pabaigos atsilikinėjome dviem įvarčiais. Varėnos SC minutės pertraukėlė. Susidėliojome puolimo bei gynybos veiksmus likusiam laikui, vyrai atsikvėpė ir vėl veiksmas. Pavyko apsiginti, I. Puodžiūnas atremė kelis sudėtingus metimus, pagaliau prabilo E. Balkus, kurio du galingi tolimi metimai atstatė pusiausvyrą 25:25, lieka žaisti penkios minutės. Varėnos sirgaliai netvėrė savam kaily, žaidėm lyg namuose, girdėjome „Varėna, Varėna, Varėna“… Nepavyko apsiginti, tačiau I. Savičius metė fantastiško grožio įvartį. Apsigynėme ir likus 4 min. iki sirenos „uždirbome“ 7 m. baudinį. T. Valentukevičiaus ranka nesudrebėjo. Trapi vieno įvarčio persvara.
Neliko nei fizinių, nei dvasinių jėgų, tačiau vyrai iš paskutiniųjų, sukandę dantis, gynėsi. Apsiginti pavyko, tačiau niekaip negalėjome pelnyti įvarčio. Atakavome, klaida, pražanga puolime, gynyboje dzūkų siena, vilniečiai niekaip nepralaužė mūsų tvirtovės. Likus paskutinei minutei ilgai atakavome, pro šalį… Varžovams liko 25 sekundės išlyginti rezultatą. Laikas it sustojęs, viskas kaip sulėtintame kine. Gerai išvestas Vilniaus komandos pusiaukraštis laisvas pakilo nuo laisvo metimo žymos, baisu… Tačiau I. Puodžiūnas krito po kamuoliu, atrėmė galingą metimą, likus 10 sekundžių, išlaikėme kamuolį… Aidi sirena: 27:26 Varėnos SC rankininkų pergalė!
Pusė darbo padaryta. Rytojaus dieną laukė finalas – paskutinis puslapis – Varėnos SC – Panevėžio KKSC, kurį galima būtų pavadinti „Nespręsk apie knygą iš viršelio“. Nepavyko susitelkti, nusiraminti, įsiklausyti ir/ar girdėti. Apmaudu, tačiau pirmąjį kėlinį niekas negalėjo MŪSŲ atpažinti, o blogiausia, kad patys savęs. Sužaidėme blogiausią karjeros kėlinį 12:5. Buvom tik per kelis įvarčius iki nokauto. Gelbėjo pirmojo kėlinio sirena. Akyse baimė, neviltis, nežinomybė. Visą kėlinį kovojom labiausiai su SAVIMI, o ne su varžovais. Iš paskutiniųjų drąsinome vienas kitą, akcentavome elementarų žaidimo braižą, greičio ir agresyvumo. Viskas gerai, nieko nėra neįmanomo!
Prasidėjus antrajam kėliniui širdis po truputį nurimo, mes vėl žaidėme. Lygiai, taškas į tašką, bet žaidėme. Praėjus 12 minučių, tas pats skirtumas – 18:11. Tačiau tada mes kilome paskutiniam šturmui. Per 10 minučių įmetėme 6 įvarčius, o praleidome tik vieną. Atsilikome vienu įvarčiu, gerai. Gaila, bet tik kelios klaidos puolime ir likus 5 min rezultatas nepalankus 20:17. Varėnos SC minutinė pertraukėlė. Buvome išsikapstę ir iš sudėtingesnių momentų. Dabar jau karštos širdys, šaltas protas. Degančiomis akimis vyrai grįžo į aikštelę. Puolime iniciatyvos ėmėsi T. Valentukevičiaus, įmetęs 3 įvarčius, o štai vartuose I. Puodžiūnas varžovus varė į neviltį, atrėmė du metimus nuo 6 metrų linijos. Rezultatas 21:20, mūsų kamuolys, žaisti liko 20 sekundžių. V. Pozniakas išvestas į gerą poziciją, visi sulaikę kvėpavimą. Virginijus neklydo ir pelnė lemiamą įvartį, išplėšiantį pratęsimą (21:21).
Vėl sukūrėme stebuklą, sirgaliai atsibudo, „ėjo iš proto“, įtampa tokia, kad net spengė. Sudėtinga parašyti, kas dėjosi pratęsimų metu, per didėlė kaina. Priminsiu, kad buvo žaidžiami du pratęsimai po 5 min., rezultatui esant lygiam, antras pratęsimas, jeigu ir tada lygu – 7 m. baudiniai.
Pirmąjį pratęsimą žaidėme lygiai (23:23), turėjome kamuolį ir laiko paskutinei atakai. Deja. Antras pratęsimas. Neišnaudojome susikurtų progų, nepavyko įmesti laisvų metimų. Apmaudūs dviejų minučių pašalinimai galutinai pakerta. Žemė slysta iš po kojų… Pralaimime…
Nugara pagaugais eina spausdinant tekstą, užgniaužia kvapą, gaila…
Daug liūdesio ašarų išlieta, apmaudo ir nusivylimo jausmas kartus. Tačiau… Atsitiesti esant tokioje gilioje duobėje, grįžti atgal į rungtynes, kovoti iki paskutinės sekundės – štai kas svarbiausia. Štai kur JŪSŲ asmenybė, pagarba tėvams, treneriams, broliams ir sesėms, seneliams, draugams ir miestui, savo kraštui! Tokią žinutę mes nešėme nuo pat pradžios. Nesvarbu, kad mes maži, bet mūsų širdys didelės ir aš dėl to JUMIS didžiuojuosi!
Apdovanoti geriausi komandų žaidėjai. Nors pas mus visi tokie… Tačiau kitų komandų trenerių sprendimu, geriausiu vartininku išrinktas E. Kaupinis, o visų geriausiu finalinio ketverto žaidėju, MVP, eilinį kartą T. Valentukevičius.
Nenoriu ir net negalėčiau nieko išskirti, noriu padėkoti JUMS už visą laiką, praleistą kartu, už mūsų draugystę. Ačiū tėvams. Jūs padarėte didelį darbą, turite nuostabius sūnus. Ačiū sirgaliams, ačiū Varėnos SC, ačiū Varėnai, ačiū visiems palaikiusiems. Nenusakomas ačiū žmonai, be jos pagalbos nieko nebūtų pavykę, ačiū, kad Tu manim tiki!
Pavydžiu pats sau, dirbęs su tokiomis asmenybėmis, – KOMANDA.
Ne rankinis ar pirmos vietos man buvo svarbiausia, o JŪS!
Ranką prie širdies-…
Tomas Barysas
Treneris