Vaiko teisių gynėjas D. Griškaitis: skaudu matyti, kai tėvams vaikai visiškai nerūpi

0
33

Alytaus Vaiko teisių apsaugos skyriaus
(VTAS) mobiliosios komandos
budėtojas Donatas Griškaitis savo darbe
matė visko – vaikų ašarų ir baimės,
nuo alkoholio apsvaigusių tėvų siautėjimo,
skurdo, akivaizdžios nemeilės,
nepriežiūros ir net kraujo klanų. D.
Griškaitis prisipažįsta – darbas jo sudėtingas,
meilė vaikams, noras jiems
padėti yra variklis, kuris suteikia ryžto
ir jėgų.
D. Griškaitis neslepia, kad vis dar
pasitaiko manančių, jog vaiko teisių
gynėjai yra „vaikų atiminėtojai“, tačiau
su tokiu požiūriu jis sako susiduriantis
vis rečiau ir tai jį labai džiugina.

–Pagal išsilavinimą esate pedagogas,
matematikas – dėstytojas. Kiek
žinau, ne vienerius metus dirbote mokyklose
mokytoju, vėliau policijoje
nepilnamečių reikalų inspektoriumi, o
dabar budėtoju vaiko teisių apsaugos
skyriuje. Visą laiką dirbate su vaikais.
Kodėl būtent su vaikais?
–Taip, jau beveik keturis dešimtmečius
dirbu su vaikais. Matyt toks mano
pašaukimas. Kai dirbi su vaikais, aiškiai
matai savo darbo rezultatą, įdėto
triūso rezultatą, matai, kaip vaikai
auga, kaip vystosi, tobulėja, kaip stojasi
ant kojų.
Kai dirbau policijoje, mačiau daug
sunkių situacijų, į kurias pakliuvo
nepilnamečiai. Aš buvau atsakingas
už vaikų apsaugą. Tada pats praėjau
sunkią mokyklą profesine prasme.
Sakoma: padirbėjus policijoje, jau
niekas nebebaisu. Tikrai pritariu. Yra
labai skaudu matyti pažeidžiamą, paslydusį,
apleistą, stokojantį dėmesio
ir rūpesčio, dažnai nemylimą vaiką.
Ir dabartinis mano darbas yra tiesiogiai
susijęs su vaiko teisių apsauga.
Man labai praverčia įgyta pedagoginė
ir teisinė patirtis. Mums, Tarnybos
darbuotojams, nuolat rengiami kursai
kvalifikacijai kelti, vyksta paskaitos,
supervizijos. Teikiama psichologijos
žinių, mokoma kaip elgtis konflikto
atveju, susidūrus su priklausomybę
turinčiu žmogumi, kaip elgtis su vienokią
ar kitokią negalią turinčiu vaiku.
–Papasakokite apie savo darbą. Ką
konkrečiai veikia VTAS budėtojas?
–Gavę pranešimą iš policijos arba
mūsų Tarnybos Vidaus administravimo
skyriaus koordinatoriaus apie
galimą vaiko teisių pažeidimą, nedelsdami
vykstame į įvykio vietą ir
imamės būtinų priemonių ten esančių
vaikų saugumui užtikrinti. Incidentai
dažniausiai būna šeimoje: konfliktai,
muštynės, tėvai girtauja, neprižiūri
vaikų, smurtauja.
Mes, budėtojai, taip pat lankome
globojamus vaikus, dalyvaujame kratose,
kai šeimoje yra nepilnamečių,
dalyvaujame vaiko apklausose policijoje,
kai sulaikomas nepilnametis, dalyvaujame
vaiko apklausoje pasienyje,
kai mus iškviečia, vykdome kitas
mums pavestas užduotis.
Budėtojai darbą pradeda tuomet,
kai baigiasi vaiko teisių gynėjų darbo
laikas, taip pat dirba savaitgaliais ir
švenčių dienomis. Ateiname į darbą
vakarais ir dirbame visą naktį, o savaitgaliais
beveik visą parą.
–Teko girdėti, kad jums darbo padaugėja
tomis dienomis, kai yra mokamos
socialinės pašalpos. Ar tai
tiesa?
–Taip, iš dalies tiesa, kad tomis dienomis,
kai mokamos pašalpos, mums
darbo padaugėja. Žmonės gavę „dykus“
pinigus, nemoka su jais elgtis,
atsipalaiduoja, prisiperka svaigalų,
girtauja, mušasi. Tačiau ne tik pašalpos
lemia, kad darbo mums padaugėja.
Galima būtų pasakyti, kad veikia
ir mėnulio fazės. Jų įtaką pastebi ir
policininkai.
Tačiau mums darbo netrūksta bet
kuriuo metu. Šeimose įvairūs konfliktai
iš niekur nieko įvyksta, ir be
šių veiksnių. Dažiausiai į iškvietimus
mums tenka važiuoti nakties metu.
Taip pat yra kategorija šeimų, kurios
probleminės iš kartos į kartą. Štai
pasako man pavardę ir, kadangi aš dirbu
jau daug metų, tai matau, kad čia
tos pačios šeimos jau kita karta konfliktuoja,
yra asocialūs, stokoja socialinių
įgūdžių. Destruktyvų gyvenimo
būdą tėvai perduoda vaikams.
–Kokios pagalbos į bėdą patekusiam
vaikui reikia dažniausiai? Kokių
veiksmų jūs turite imtis dažniausiai?
–Dažniausiai mes turime rūpintis
laikinu vaiko apgyvendinimu saugioje
aplinkoje. Matome, jei šeima
girtauja, konfliktuoja, mušasi, turime
pasirūpinti vaiku, skubiai jį apsaugoti,
užtikrinti jam saugią aplinką. Tai
pagrindinis dalykas. Iš karto ieškome
giminių ar emociniais ryšiais susijusių
asmenų. Prioritetą teikiame tam, kad
vaikas liktų savo namuose.
–Ar lengva atrasti kur vaiką padėti,
atrasti kas jį laikinai priglaus?
–Kadangi mes reaguojame per valandą
laiko nuo pranešimo apie galimą
vaiko teisių pažeidimą, tai jau vykdami
į vietą mes bendradarbiaujame su
policija. Skubiai ieškome giminaičių
ar artimų žmonių. Tam pasitelkiame ir
pačius vaikus, jei jie yra vyresni ir gali
padėti, paskambinti, pavyzdžiui, tetai
ar senelei. Taip pat ir pačių konfliktuojančių
tėvų klausiame, kas iš artimųjų
galėtų jų vaikus laikinai prižiūrėti.
Geriausia vaikams likti namuose, kad
įprastoje aplinkoje juos prižiūrėtų artimi
žmonės. To, kaip minėjau, ir siekiame.
–Kitaip tariant, yra netiesa, kad
vaiko teisių gynėjai siekia „atimti“
vaikus?
–Tikrai taip. Yra absoliuti netiesa.
–Ar dažnai jūs susiduriate su visuomenės
požiūriu, kad esate „vaikų atiminėtojai“?
–Noriu pasidžiaugti, kad su tokiu
požiūriu susiduriame vis rečiau. 2018
metų liepos mėnesį, kai mes pradėjome
dirbti, toks požiūris ypatingai
reiškėsi. Dabar tikrai mažiau, daug
mažiau.
–Tikriausiai pasitaiko atvejų, kai
nerandate kas iš artimųjų ar emociniais
ryšiais susijusių asmenų galėtų
laikinai pasirūpinti vaiku? Ką tada
darote?
–Taip, pasitaiko tokių atvejų. Būna
ir atvejų, kad girti tėvai sako: „Dėkit
tuos vaikus kur norit, mums vienodai…“.
Jei niekaip nerandame kas iš artimųjų
galėtų vaiką priglausti, tada apgyvendiname
jį pas budinčius globotojus
arba Alytaus miesto šeimos centre.
–Kaip vaikai reaguoja į jus budėtojus?
–Įvairiai. Mes stengiamės juos nuraminti,
aiškiname, kad jais bus pasirūpinta
kol tėvai išsiblaivys. Jei reikia,
kviečiame vaikui psichologą, ypatingai
smurto atveju. Tačiau tokių atvejų,
kai reikia kviesti psichologą, nebūna
dažnai. Kartais matome, kad vaikas
serga, tada jį vežame į gydymo įstaigą.
–Jūs paprastai vykstate
ten, kur yra problema,
konfliktas. Kaip
į jus reaguoja tie konflikto
dalyviai, tėvai?
–Visaip. Būna, kad
mus puola, būna, kad
girtos motinos ant kelių
klaupiasi ir prašo,
kad tik nepaimtume
vaikų, būna, kad grasina
pasinaudoti savo
įtaka, kad mus iš darbo
atleistų. Jie šaukia:
„Jūs čia nedirbsit!
Mūsų vaikai, ką norim,
tą darom!…“
–O jei, pavyzdžiui, kaip jūs sakote,
girta motina ant kelių klaupiasi ir prašo
neatimti vaikų, ką jūs darote?
–Nuraminame ją, kad mes neimsime
vaikų, kad pasirūpinsime juos
palikti su artimais žmonėmis. Mes gi
suprantame, kad gali būti tai atsitiktinis
atvejis, kad motina išgėrė. Žmogus
sako: „Norėjau atsipalaiduoti“. Tokiai
motinai aiškiname, kad vaikams ieškoma
globėjų tik tada, jei tėvai sistemingai
pažeidžia jų teises, girtauja,
neprižiūri.
–Kas jums yra sunkiausia jūsų darbe?
–Man emociškai sunkiausia susidurti
su atvejais, kai tėvams visiškai
nerūpi jų vaikai, kai jie sako: „Dėkit
tuos vaikus kur norit…“.
–Ar buvo jūsų darbe įvykių, kurie
jus sukrėtė?
–Taip buvo. Mano darbo praktikoje
buvo du atvejai, kai nepilnamečiai
griebėsi ginklo, tai yra peilio. Vienu
atveju nepilnametis peiliu gynė savo
motiną nuo smurtaujančio patėvio ir
jį sužalojo, kitu atveju nepilnametis
gynėsi nuo motinos. Tiems vaikams
buvo 12 ir 17 metų. Vaizdas abiem
atvejais buvo klaikus: daug kraujo, stiklų,
viskas išdaužyta. Man baisu, kad
nepilnamečiai atsiduria tokiose situacijose,
kai turi gintis ginklu.
–Jūsų manymu, kodėl šeimos tampa
probleminėmis?
–Aš manau, kad yra kelios priežastys:
nedarbas, rutina, išprotėjęs, nenormalus
gyvenimo tempas, žmonės nespėja
persiorientuoti, nepajėgia. Taip
pat lemia visuomenėje esantis žmonių
susvetimėjimas, nemeilė vienas
kitam, pagarbos trūkumas. Žmonės
nemoka mylėti vienas kito, nemoka
mylėti savo vaikų. Dažnai jie stengiasi
uždirbti kuo daugiau pinigų, o vaikai
būna nustumiami į šoną, jiems trūksta
dėmesio, artumo, tarpusavio šilumos.
Konfliktai vyksta nebūtinai nuolat girtaujančiose
šeimose. Būna šeimų, kuriose
akivaizdžiai matosi, kad trūksta
artumo, žmogiško bendravimo.
–Kokių savybių reikia žmogui, kad
jis galėtų gerai dirbti tokį darbą, kokį
jūs dirbate –budėtojo darbą?
–Pirmiausia reikia mylėti vaikus.
Tai būtina. Dirbant mano darbą, reikia
meilės žmogui, meilės vaikui. Liaudyje
yra sakoma: „Žulikas – ne žmogus“.
Aš nei vieno žmogaus „nenurašau“.
Jei kalbėtume apie paslydusius tėvus
– reikia stengtis jiems padėti. Net ir labiausiai
paslydęs žmogus gali atsikelti.
Reikia duoti jam nors šiaudą, reikia
juo tikėti.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia