Kaimų darželių augalai – kultūros paveldo dalis

0
220

Stasė Dapkūnienė, Vilniaus universiteto botanikos sodas
Vilija Snieškienė, Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas
Irma Maciulevičienė, Veisiejų regioninio parko direkcija

Sodo, daržo ir dekoratyvūs augalai į kaimo sodybas pateko iš dvarų, vienuolynų ir klebonijų. Tikriausiai darželiai pradėti kurti praėjus keliasdešimčiai metų po dvarų atsiradimo Lietuvoje, t. y., apie XV-XVI a. Dzūkijoje irgi panašiu laiku. Pirmiausiai sodinti tokie augalai, kurie pasižymėjo ne tik grožiu, bet ir kitomis naudingomis savybėmis: buvo kvapnūs, vaistingi arba naudojami maistui, dažymui ar ritualinėms apeigoms. Vietiniai (savaiminiai) augalai galėjo būti prireikus renkami iš natūralių augaviečių. Juos pasisodindavo ir arčiau prie namų, kad prireikus būtų po ranka. Dvarų parkuose ar vienuolynų soduose ir daržuose buvo auginami svetimžemiai augalai. Tie svetimžemiai, kurie pritapo augti mūsų klimato sąlygomis ir buvo pamėgti sodybų šeimininkų, laikomi tradiciniais (senoviniais) darželio augalais. Gaila. bet kai kurie iš jų sulaukėjo, pradėjo plisti Lietuvoje, stumti vietines rūšis iš savo augaviečių. Norisi juos palyginti su moliūgėliu, kuris, pagal vaikystės laikų pasaką, apsigyveno šunelio būdoje, ir geraširdžiui šuneliui neliko vietos… Tokie „moliūgėliai“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. DI-810 pripažinti invaziniais augalais, kurie laikomi nepageidautinais ir naikintinais.
Lietuvoje tarpstančios ar auginamos vertingos augalų rūšys ir veislės laikomos gamtos paveldo dalimi. Sodybų darželių augalai taip pat. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2020 metų vasario 5 dienos įsakymu Nr. DI-64 augalų nacionalinių genetinių išteklių statusas buvo suteiktas dekoratyvių augalų lauko kolekcijai „Senieji Lietuvos darželių augalai: kvapnūs, puošnūs, gydantys“, esančiai Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Minimoje kolekcijoje saugomi šešiasdešimties senųjų darželių augalų rūšių pavyzdžiai. Tikimės, kad jie bus išsaugoti ateities kartoms.
Varėnos rajono savivaldybėje, inventorizuotose dešimtyje sodybų aptikome 314 rūšių (44 rūšių vienmečiai, 10 – dvimečiai, 56 – sumedėjusieji (medžiai, krūmai, puskrūmiai, krūmokšniai) ir 204 rūšių daugiamečiai) augalus (1 lentelė). Tradiciniais laikomų augalų rūšių visose sodybose buvo mažiau (97 rūšys), o Lietuvai būdingų vietinių augalų – dar mažiau (69 rūšys). Invazinių, sulaukėjusių ir naikintinomis laikomų, rūšių aptikome septynių sodybų darželiuose. Vienoje sodyboje puikavosi vienmetis šemenis, dygliavaisis virkštenis (vienmečiai, 1 nuotrauka), keliose sodybose – muilinė guboja (2 nuotrauka), gausialapis lubinas, kanadinė rykštenė (daugiamečiai) ir dviejų sodybų darželiuose – varpinė medleva (sumedėję augalai). Visose sodybose vyravo daugiamečiai.
Pastabos: B- bendras rūšių skaičius; T – tradicinių augalų rūšys; V – savaiminės augalų rūšys; I – invazinių augalų rūšys; paryškintu šriftu (bold)– bendras augalų rūšių skaičius savivaldybėje
Kiek mažiau aptikome sumedėjusių augalų rūšių. Ir tai suprantama, nes šių grupių augalai gali augti vienoje vietoje ilgai ir reikalauja mažiau priežiūros. Vienmetes ar dvimetes gėles auginti buvo sunkiau: reikėjo daugiau laiko jų priežiūrai: išsiauginti daigus, juos persodinti ir nepamiršti palieti. Dažnesnės buvo tos rūšys, kurios nelepios, pačios atsisėja ir sudygsta.
Nuo seniausių laikų iki dabar darželiai kinta – keičiasi gėlynų formos, atsiranda vis naujų augalų. Pasak Gražinos Žumbakienės, iki Pirmojo pasaulinio karo lysvelių planas buvo neįmantrus: pagal tvorelę ar namo sieną sukasdavo pailgas lysveles (3 nuotrauka), o centrinės lysvelės buvo keturkampės (4 nuotrauka) ar apvalios. Tarpukaryje jau kasė įvairesnes lysveles – širdelės (5 nuotrauka), rombo, mėnulio formos. Moterys, besidžiaugdamos atgauta Lietuvos nepriklausomybe, lysveles darė valstybingumo ženklų formos (Gedimino stulpai, Šaulių kryžius, Vyčio kryžius). Varėnos rajone ne vienoje sodyboje pasitaikė laisvo planavimo lysvelių (6 nuotrauka). Kad augalai ne taip išdžiūtų, gėlynų lysvelės buvo padaromos tiesiog vejoje. Lysvelių kraštai buvo tvirtinami akmenimis (7 nuotrauka), plytomis (8 nuotrauka) žemais augalais (saulutėmis, žiemėmis, laiškiniais česnakais), apipinami vytelėmis, dekoratyviais kuoleliais (9 nuotrauka) ar apdedami velėna. Pasitaikė ir pakeltų lysvelių, apie kurias dabar daug kalbama. Pakeltos lysvelės Varėnos rajono savivaldybės lankytose sodybose įrengtos, kad kuo ilgiau išsilaikytų drėgmė, paliejus augalus. Jų kraštai sutvirtinti mediena (10 nuotrauka) arba apmūryti akmenine sienele (11 nuotrauka). Mylimiausi augalai, aptikti pusėje ir daugiau lankytų sodybų: kininis ratilis (astros, astrukai), darželinė petunija, gvazdikinis serentis (gvazdikaitės, juodukai), dirvinė ir darželinė našlaitės (broliukai), šluotelinis flioksas (goštautas, karkliukas), darželinė tulpė, darželinis jurginas, poetinis narcizas (cibulaičiai), paprastasis sinavadas (karveliai), valgomasis krienas, vaistinis smidras (šparagas), storalapė bergenija, rudeninis vėlyvis, gyslotinė melsvė, didžioji vilkpupė, raudonoji lelija (rausvoji lelija), tigrinė lelija (snapeliai, skruzdėlinės lelijos), mažoji žiemė (barvinkos, mirtos), šviesioji hortenzija, žalioji rūta, darželinis jazminas ir paprastosios alyvos (bėzai, bezakrūmis). Kitus augalus, kurie Lietuvoje auginami nuo XV-XVI amžių, aptikome tik keliose lankytose sodybose. Varėnos rajono darželiuose augalams reikia skirti daugiau dėmesio, rūpestingesnės priežiūros, negu kitose Lietuvos vietose. Tai nulemia aplinkos sąlygos – nederlinga žemė, dažnai trūksta drėgmės, todėl didesnius darželius turi tik labai gėles mylinčios moterys. Kituose straipsneliuose pristatysime lankytas sodybas ir jose aptiktus darželių augalus, išskirdamos paryškintu šriftu tuos, kuriuos turėtume išsaugoti ateities kartoms.

Kitame straipsnelyje
pasidžiaugsime
Zofijos Jonienės darželiu
Kriviliuose.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: