Mokykla yra puiki terpė ne vien mokyti, bet ir mokytis: Pokalbis su istorijos mokytoja Rugile Užusėnaite

0
564

Varėniškė Rugilė Užusėnaitė nuo vaikystės nenustygsta vietoje – savanoriauja, dalyvauja įvairių organizacijų veikloje, konkursuose. Šiandien ją galima surasti virtualioje klasėje, mokančią istorijos bei pilietiškumo pagrindų, nors tuo pačiu ji yra palinkusi prie knygų apie istoriją, ekonomiką ir net italų kalbą – Rugilė šiuo metu ruošia savo bakalauro darbą. Pokalbyje su jaunąja mokytoja – apie bendruomeniškumą, jaunų mokytojų realybę pandeminėje situacijoje, grįžimą į Varėną, istorijos studijas ir daug daugiau…

Rugile, neįmanoma nepamatyti, kad esi aktyvus ir įvairialypis žmogus, bet pasidomėjus daugiau, turiu pripažinti, buvau išties nustebinta tokia gausa veiklų, rolių, erdvių, kuriose save išpildai. Iš kur tokia ugnis, kaip atrandi tiek laiko paroje visur pabūti ir tiek daug visko nuveikti?
Man atrodo, kad mes kiekvienas gyvenime turime kažkokių tikslų. Mano tikslas visados buvo pasiimti viską, ką tik aš galiu iš aplinkos, ir tada atiduoti duoklę, grąžą savo bendruomenei. Tai gali būti idėjos, kokie nors projektai, veiklos. Kai suvoki, kad tai yra tavo tikslas ir tau tai patinka, net nekyla klausimas, ar tai yra sunku, verta, reikšminga. Tiesiog eini ir darai. Iš esmės darau tai dėl tos pačios bendruomenės. Tuo gyvenu, tai mane veža ir veda į priekį. Matau tame prasmę.

Sausio mėnesį baigei pedagogikos gretutines studijas, pati dabar dirbi istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytoja Vaivorykštės tako gimnazijos Vilniaus filiale. Kodėl pasirinkai šį kelią? Ką tau reiškia mokytojo profesija?
Nuo pat pradinių klasių buvau užtikrinta, kad noriu būti mokytoja. Keitėsi tiktai kokio dalyko – pirma norėjau būti pradinių klasių, po to dailės, ir galiausiai – istorijos mokytoja. Tiesa, teko susidurti su neigiamais komentarais dėl šio noro. Vieni sakė, kad gausiu mažą atlyginimą, kiti – kad tai neprestižinė profesija, niekas šiais laikais nenori būti mokytojais, vaikai neklauso, treti – kad tai man per prasta profesija. Nepaisant tos kritikos, kai gimnazijoje susipažinau su savo istorijos mokytoja, nusprendžiau, kad tikrai turiu bent jau pabandyti. Kaip bus ateityje – nežinau, bet pabandyti verta.
Priešingai nei kritikams, man kaip tik atrodo, kad mokytojo profesija yra viena fundamentaliausių. Laikau ją prestižine. Diskusijos dėl to, ar ateityje reikės mokytojo profesijos, manau, yra gana bereikšmės. Sakyčiau, kad mes visada ieškome žmonių, kurie mums galėtų padėti. Ar tai būtų mokytojas, ar mentorius – žmogus, kuris parodytų mums kelią, kuo sekti. Mokytojo profesijoje mane žavi nuolatinė kaita, keitimasis idėjomis – tu duodi kažką ir tau duoda atgal. Mokykla yra puiki terpė ne vien mokyti, bet ir mokytis.

Pradėjai mokytojauti ne per lengviausiais laikais – kaip jaunai pradedančiai mokytojai sekasi vesti pamokas pandemijos laikotarpiu? Kaip laikosi Tavo pačios mokiniai?
Man iš tiesų tai nėra sunku. Laikau save lanksčiu žmogumi – man nėra labai sunku prisitaikyti prie aplinkybių. Kaip pradedančioji mokytoja, turiu absoliučiai viską pati susikurti nuo nulio – kaip pravesti pamoką, kokius metodus naudoti, kokias užduotis, kontrolinius darbus skirti. Tą reiktų daryti tiek nuotoliniu, tiek kontaktiniu būdu. Kadangi kontaktinio mokymo turėjau vos du mėnesius, atrodo, kad nuotolinis mokymo būdas yra normalus, kad taip netgi ir turi būti. Pati matau netgi tam tikrų pliusų – galiu naudoti labai daug įvairių programų. Tad mane net toks jaudulys apima, kai pagalvoju, kad kažkuriuo laikotarpiu reikės grįžti į mokyklą – vėl iš naujo mokytis.

Kokie Tavo mokytojavimo ryškiausi, netikėčiausi atradimai? Apie ką nepagalvojai dar svajodama apie mokytojo profesiją?
Kaip pradedančiai mokytojai, manau, viskas yra netikėta, juk ateini į aplinką, kurioje niekada nebuvai. Galiu paminėti tai, kad jauni mokytojai dažnai ateina į mokyklą labai optimistiškai nusiteikę – mano, kad visos pamokos turėtų būti fun, tavo mokiniai viską išmoks ir viskas bus labai faina (juokiasi). Deja, realybė yra kitokia. Pradėjęs dirbti supranti, kad turi būti tam tikri įsipareigojimai ir iš tavęs, ir iš mokinių. Turi vykti ugdymo procesas. Mokymasis yra juk be galo sunkus procesas ir reikalauja tikrai daug tavo indėlio ir pastangų. Tikrai nebus visada linksma. O šiaip mokykloje visada būna įdomių ir juokingų situacijų, ypač kai esi jaunas, naujas mokytojas. Nors būna sunku, tikrai nekeisčiau nieko ir labai džiaugiuosi, kad čia esu.

Buvai gabi ir žingeidi mokinė – teko dalyvauti įvairiausiose olimpiadose, konkursuose, kurie ne tik susiję su dabar Tavo studijuojama istorija, bet ir lietuvių kalba, politika, teise, Europos Sąjunga. Dar besimokydama mokykloje prisijungei prie Jaunųjų konservatorių lygos, Jaunimo Europos komandos. Kodėl visgi nusprendei stoti į istoriją – ar tai buvo Tavo jau minėtos istorijos mokytojos dėka? Galbūt turėjai ir kokių kitų minčių?
Mokytojos Virginijos Samulevičienės dėka. Iki pat dešimtos klasės net neplanavau laikyti istorijos egzamino, man tai buvo visiškai svetima sritis. Būtent tada susipažinau su savo istorijos mokytoja, kuri man tapo autoritetu. Galutinai nusprendžiau, kad noriu būti kaip ji. Tad istorija atsirado taip gana netikėtai. Ilgainiui supratau, kad istorija ir yra ta sritis, kurioje aš noriu būti ir kuri mane žavi – kaip ji siejasi su šiandiena ir į kokius svarbius klausimus atsako, kokia jinai įvairi, daugialypė. Tad, nors ir istorija atsirado netikėtai, dabar jaučiuosi visiškai savose vėžėse.

Šiuo metu esi ketvirtame kurse, rašai bakalauro darbą. Jei ne paslaptis – apie ką jis? Kokios temos Tave domina?
Rašau bakalaurinį darbą apie Lietuvos ir Italijos ekonominius santykius tarpukariu. Tai gana specifinė tema, nes reikalauja domėtis ne vien lietuviška tarpukario spauda, bet ir itališka. Turi skaityti ir kitus itališkus šaltinius. Tiesa, labiausiai mane žavi partizanų tema, kaip tik neseniai baigiau skaityti mūsų dėstytojo, istoriko Mariaus Ėmužio knygą „Partizanė“. Aišku, įdomu ir tarpukaris, be to, galiu rašyti tokia specifine tema, kuria ne kiekvienas galėtų parašyti. Juk reikia ir suprasti ekonomiką, mokėti italų kalbą.

Italų kalba, sakyčiau, gana retas įgūdis tarp lietuvių, taip pat ir bent kelias kalbas įvaldžiusių istorikų. Kaip nusprendei mokytis būtent ją?
Mano sesuo gyvena Italijoje, tad bent dalelę itališkos kultūros mačiau artimoje aplinkoje nuo pat mažų dienų, teko bendrauti su italais. Jau nuo tada pradėjau domėtis, nors, aišku, tie pirmieji žodžiai buvo paprasti – mama, tėtė, saulė ir panašiai. Vėliau supratau, kad italų kalba yra labai graži ir kodėl gi nepabandžius toliau mokytis? Iš pradžių, būdama mokinė, nusipirkau knygą, mokiausi savarankiškai, vėliau lankiau kursus universitete ir galiausiai pradėjau lankyti italų institutą, eiti vis giliau. Dar daug trūksta iki italų kalbos įvaldymo, bet, manau, esu jau pusiaukelėje, tai irgi labai gerai. Man apskritai patinka ir sekasi kalbos.

Daug abiturientų šiomis dienomis renkasi studijas užsienyje – ar pati svarstei apie tokią galimybę? Gal į tą pačią Italiją?
Galvojau nebent todėl, kad tai buvo ir iki šiol yra populiaru. Visgi visada įsivaizdavau, kad studijuosiu Lietuvoje. Galbūt norėčiau pasibandyti studijuoti užsienyje su Erasmus programa arba laikinai pagyventi Italijoje. Bet Lietuva visad buvo labiau prie širdies. Kai pildžiau prašymus stojimui, buvau pasirinkus vienintelį Vilniaus universitetą ir vienintelę programą – istoriją.

Grįžkime prie Tavo veiklos Jaunimo Europos komandoje – ką ten darote? Kaip nusprendei prisijungti?
Šiuo metu esu Jaunimo Europos komandos (toliau – JEK) alumni narė. Nors ir galiu organizuoti renginius, juose dalyvauti, padėti JEK nariams, bet mano kadencija jau yra pasibaigus.
Būdama gimnazijoje, išgirdau, kad JEK ieško narių. Įstojau tuo metu per daug negalvodama, nors ir supratau, kad tai bus labai didelis iššūkis man. Reikėjo kalbėti viešai, organizuoti renginius, paskaitas, protmūšius – nors pradžia buvo sunki, iššūkį priėmiau ir man pavyko. Skleidžiau žinią apie Europos Sąjungą jauniems žmonėms, teko pabendrauti ir su pačiais mažiausiais, senjorais šiomis temomis.
Vienas įsimintiniausių renginių Varėnos bendruomenei ir man, kurį organizavau, buvo Europos Sąjungos dienos paminėjimas, kai teko pabūti režisiere, parašyti spektaklio scenarijų. Ten buvo pavaizduota visa Europos Sąjungos istorija žaismingu būdu. Bendruomenėje susiradau žmonių, kurie norėtų man padėti, pabūti aktoriais ir kartu suvaidinome spektaklį! Dabar, kai pagalvoji, atrodo neįtikėtina. Šis dalykas patiko tiek man, tiek bendruomenei. Daug kas minėjo, kad būtų gerai pakartoti. Tiesa, jau buvo dvylikta klasė, gegužė, artėjo egzaminai, jie ir užėmė visą mano laiką. Jaunimo Europos komandoje būna tikrai įdomios veiklos.

Turi taip pat ir ilgą savanoriavimo patirtį. Ką išmokai ar supratai tose skirtingose vietose bei organizacijose, kuriose teko ir tenka savanoriauti?
Yra tekę savanoriauti ir padieniuose renginiuose, tokiuose kaip Open House Vilnius 2020, konferencijoje „Idėja Lietuvai“, įvairiuose Lietuvai svarbių švenčių minėjimuose, ir ilgesniu laikotarpiu – Varėnos turizmo informacijos centre, Jaunuosiuose maltiečiuose, kur savanoriavau su negalią turinčiais žmonėmis. Man atrodo, kad savanoriai visgi yra šiek tiek savanaudžiai žmonės – jie supranta, kad kai jie duoda, jie gauna dvigubai, trigubai, gal net dešimtgubai daugiau. Man, sakyčiau, savanorystė išmokina empatiškai žiūrėti į kitus. Bet tik pabūdamas savanoriu gali iš tikro suprasti, kas yra ta savanorystė, kokia jos reikšmė. Ją sunku apibūdinti, tai tikrai nepakartojama patirtis.

Turi daugybę tapatybių – mokytoja, savanorė, įvairių organizacijų narė, net režisierė ir italų kalbos žinovė. Kaip istorinis išsilavinimas veikia šias Tavo gyvenimo sritis?
Labai praturtina. Manau, kad baigęs istoriją gali būti viskuom ir visur, gali dirbti kone ką tik nori. Kai, pavyzdžiui, baigi kokią mediciną, jau praktiškai aišku, kad eisi į tą sritį, o baigęs istoriją dar nesi užtikrintas, nes esi pakankamai lankstus, savo įgūdžius ir žinias gali pritaikyti įvairiose srityse.

Pereikime pabaigai prie Tavo gimtinės – Varėnos. Kaip keičiasi Tavo požiūris į gimtinę gyvenimo Vilniuje metais?
Kai baigi mokyklą, norisi pabėgti iš savo miesto kuo toliau, o studijuodamas universitete greičiausiai vis tiek išvažiuosi į didesnį miestą. Bet su laiku pradedi ilgėtis. Gal ir negražiai nuskambės, bet esu dėkinga pandemijai, kad šiuo metu esu Varėnoje. Galiu ir dirbti, ir studijuoti, visas veiklas atlikti nuotoliniu būdu. Ar galėčiau save įsivaizduoti būnančią Varėnoje? Taip, žinoma. Po mokyklos savo miestą įsivaizdavau kaip uždarą erdvę, burbulą, iš kurio norėjosi išsivaduoti. O dabar pradėjau labiau vertinti buvimą mažame mieste. Vertinu ramybę, lėtesnį gyvenimo tempą, neskubėjimą. Sunku atsakyti, ar galėčiau likti visam gyvenimui Varėnoje, mano veiklos man ne visada leidžia tai padaryti. Dabar esu tarp Vilniaus ir tarp Varėnos, tai ten, tai ten. Manau, jauni žmonės iš mažų miestų supranta, ką turiu omeny.

Kai kalbamės, judėjimas šalyje vis dar yra apribotas, tad kaip istorijos žinovė, ką patartum aplankyti Varėnoje ar jos apylinkėse?
Eiti į mišką (juokiasi). Dabar savo ryto net neįsivaizduoju be išėjimo į gamtą – pasivaikščiojimo, bėgiojimo. Atsikeliu anksti ryte ir pusvalandžiui einu į gamtą. Taip, tai ne istorinis ar koks kitoks kultūrinis paveldas. Bet harmonija, ramybė miške nugali. Ir aš ne viena tokia – ateini į mišką, kur anksčiau žmonės nevaikščiodavo, ir – o, geras! – čia mano mokytojas, čia mano pažįstamas, čia dar kažkas. Miškas tampa miesto erdve. Ir ne varėniškiams rekomenduočiau Varėnoje apsilankyti būtent gamtoje.

Ko palinkėtum šių metų abiturientams?
Suprantu, kad šiuo metu daug streso ir baimės. Tad tikriausiai palinkėčiau kūrybiškumo, nebijoti kreiptis pagalbos į mokytojus, draugus.

Ačiū už pokalbį!
Kalbino Rūta Leiputė

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia