Eglė – Vytauto dukra

0
16

Varėnoje gyvena plaukų modeliuotoja Eglė Antanavičienė, kuri šeimos namus išpuošė fantastiškais, savo rankomis kryželiu siuvinėtais paveikslais, kurių viešai dar niekam nerodė…

Gediminas Jakavonis

Tai ne apie Eglę – Žalčių karalienę ir ne apie Didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą, nugalėjusį Kryžiuočius Žalgirio mūšyje, nors šiame pasakojime be šių herojų neišsiversiu.
Dzūkija turi dar ir kitą, daug apie ją sakantį pavadinimą – Dainava. Tai dainas dainuojančių, jas kuriančių ir širdyje turinčių menininko gyslelę žmonių kraštas.
Šviesios atminties, jau anapilin išėjęs Gintaras Beresnevičius yra pasakęs, kad „gimti dzūku leidžia tik Dievas!“. Tik šiame krašte galėjo gimti įžymiausias pasaulio Lietuvis – M. K. Čiurlionis, mūsų trispalvę vėliavą sukūręs A. Žmuidzinavičius, tautinio epo autorius, rašytojas V. Krėvė, dainininkė V. Povilionienė. Visų ir neišvardinsi.
Kūryba visada yra tautos veido ir būdo išraiška, nesvarbu, kokį darbą dirbtum. Rašau apie Varėnoje gyvenančią plaukų modeliuotoją Eglę Antanavičienę, kuri šeimos namus išpuošė fantastiškais, savo rankomis siuvinėtais paveikslais. Kad žmogus būtų laimingas, jis turi turėti namuose laukiančią mylimą šeimą, mėgstamą darbą ir mėgstamą laisvalaikio užsiėmimą. Eglė – laimingas žmogus.

Tik pasakojant apie ją, pirmiausia reikia paminėti jos tėvą, visoje Dzūkijoje ir Lietuvoje garsų tautodailininką Vytautą Baublį. Greičiausiai šį žmogų galima apibūdinti primenant, kad jis yra patekęs į Lietuvos Gineso rekordų knygą kaip didžiausios mūsų šalyje J. Mateikos paveikslo „Griunvaldo mūšis“ kopijos autorius. Bet šis trumpas, nors ir daug ką apie V. Baublį pasakantis faktas, reikštų nedaug, jeigu reiktų apibūdinti visą jo kūrybą. Buvęs boksininkas, baigęs Kūno kultūros institutą, pedagoginį darbą dirbo trumpai. Vytautas, kurį nuo mažens traukė menas, dailė, pasirinko dailininko darbą Varėnos kultūros namuose. Čia, jo dirbtuvėse, pasibaigus valdiškiems darbams, dar ilgai negesdavo šviesa. Dažnai užsibūdamas iki vidurnakčio, V. Baublys tapė paveikslus, iš molio, medžio, metalo kūrė darbus, kuriuose atsispindėjo Lietuvos istorija, mitologija, religija. Tai nebuvo darbai, skirti pardavimui, tai buvo jo širdies ir dvasios kalba.
Sovietmečio laikotarpiu į įvairias rajonines ar respublikines menininkų parodas atvykę tarybinės nomenklatūros atstovai Vytauto darbų geriausiu atveju stengėsi nepastebėti. Apie paveikslus, kuriuose pavaizduoti Lietuvos didieji kunigaikščiai, tautos mitai ir legendos, nieko nerašė ir to meto meno kritikai.
Varėniškio menininko darbai sau tinkamiausią vietą rado jo rankomis pasistatytuose namuose, kur viską išpuošdamas lietuviškais tautiniais ornamentais meistravo pats.
Neatsitiktinai vyresniosios Vytauto dukters, kuriai suteikė bene gražiausios mūsų pasakos herojės – Eglės vardą, kambario sienos pirmiausia buvo išpuoštos Žilvino ir jo palydovų žalčių motyvais. Kiek vėliau čia atsirado „Jūratė ir Kąstytis“, „Vilniaus legenda“ su geležinio vilko ir kunigaikščio Gedimino atvaizdu. Eglė pasakoja, kad namuose niekuomet nesijautė vieniša, nes nuo kambarių sienų į ją žvelgė tėčio sukurti karvedės Gražinos, kunigaikštienės Birutės, karalienės Barboros Radvilaitės atvaizdai.
Sakoma, kad obuolys nuo obels toli nekrenta. Eglė, užaugusi tiek dvasios ir meno estetikos turinčiuose namuose, kaip sako dzūkai, „tėvo net trupinius surinkusi“, dar mokykloje išgarsėjo savo puikiai išbaigtais meniškais rankdarbiais. Daugelis jos draugų stebėjosi, kad turėdama tokią Dievo dovaną, ji pasirinko finansų mokslus, kuriuos baigusi pradėjo dirbti buhaltere. Bet nuo likimo nepabėgsi. Žmogui, kuriam Viešpats skyrė kurti grožį, sėdimas monotoniškas kabinetinis darbas visai netiko. Eglė, baigusi pusmetį trukusius kursus „Femina Bona“ mokymo centre, tapo plaukų stiliste. Ji pasakojo, kad džiaugiasi, kai svarbiausiomis savo gyvenimo dienomis jaunos merginos, brandos atestatų įteikimo ar vestuvių proga, ateina į grožio saloną pasidaryti šukuosenos. Su Eglės sumodeliuotais plaukais jos nuotraukose visada išliks jaunos ir gražios.
Eglė Baublytė-Antanavičienė su vyru Nauriu augina dvi dukras ir jau sukūrė savo šeimos namus, kuriuos be tėčio darbų puošia jos pačios siuvinėti paveikslai.
Kai pirmą kartą patekau į Antanavičių namus, pirmiausia nustebino žinomų Vakarų tapytojų reprodukcijų, kaip tada pagalvojau, gausa. Bet buvau apstulbęs, kai supratau, kad tai meistriškai kryžiuku Eglės išsiuvinėtos dailės meistrų kopijos. Kiekvienai jų sukurti reikėjo kelių metų kruopštaus darbo. Štai Emile Munier darbas „Sudužusi vaza“, kurio išmatavimai 400×597 cm, sukurtas iš 238800 dygsniukų, dviejų šimtų spalvų siuvinėtų kryžiuku; Gabrieliel Ferrier „Angelas sargas“ (500×500 cm) – 250 tūkstančių kryžiukų. Dar nebaigtas Leonardo da Vinči „Mona Liza“, prie kurio dabar dirba Eglė, bus baigtas, kai ji išsiuvinės 248400-tąjį kryželį. Amelingo Friedrich von „Princess Marie Franciska“, Wilms Joseph Peter „Natiurmortas su persiku“ šie ir kiti paveikslai.
Tada jos vyrui Nauriui šį žmonos kūrinį teks įrėminti ir surasti jam tinkamą vietą kaip, kad įsikomponuotų į namų interjerą.
Eglė, kaip ir jos tėtis, nepardavinėja savo darbų. Kol kas ji nedalyvauja ir jokiose parodose. Kiekvienas jos sukurtas kūrinys – tai namų dvasios, jų šeimą supančios gerosios auros dalis. Kūrėja sako, kad kai dirbi prie Dievo, gerosios jėgos atvaizdo, visada atiduodi visą save. Pats darbo procesas, kada siuvinėji gerąją dvasią, kuri tave ir artimuosius gins, globos ir saugos, kartais yra svarbiau už patį rezultatą. Keletą metų dirbdamas prie tokio kūrinio tu daraisi geresnis, atlaidesnis. Auros, kuri visus šeimos narius visada trauks sugrįžti čia, kur gyvena mama. Tad argi galima tokiais dalykais dalintis su kitais?

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia