Geroji Nedzingės dvasia

0
171

Jūs dainuokit, jūs dainuokit,/ O mes gimę Dainavoj…

„Čia Dzūkijoj, prie Nedzingės

Plaukia grikiai, skraido lingės,

Dūzgia bitės margašonės

Ir gyvena gražūs žmonės.“

Albertas Antanavičius

Senoji Nedzingė, kurios pavadinimas kildinamas iš čia gyvenusių kovingų jotvingių kalbos, turi garbingą praeitį. Galima būtų pasakoti ir apie čia klasikinio stiliaus bažnyčią pastačiusius didikus Žilinskus, apie nepriklausomybės kovas, tarpukario šaulius, pokario metais klebono Z. Neciunsko-Elytės Nedzingės bažnyčioje laimintą ir sutuoktą A. Ramanauską-Vanagą su žmona Birute. Kalbėtum, neiškalbėtum čia tūnančių miškų, kalvų, ežerų ir upelių grožio. Kartais net nesuprantu, ar tai tie mūsų krašto ežerai tokie mėlyni, kad juose atsispindi virš Dainavos esantis dangus, ar dangus virš Dzūkijos toks mėlynas, kad jame atsispindi čia tyvantys ežerai. Bet didžiausia šio krašto vertybė visuomet bus čia gyvenančių žmonių širdies šiluma. Kai prieš gerus šešiasdešimt metų, ištekėjusi už vyro Vytauto, Nedzingėn atsikraustė Vanda Mockevičienė, niekas negalvojo, kad ši moteris ilgainiui taps šio krašto siela.

Vanda Gudelionytė-Mockevičienė gimė ir augo Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorio šeimoje Aušrinės kaime netoli Liškiavos. Tarpukariu tai buvo naujai susikūrusi gyvenvietė, kuri atsirado žemes išdalinus Nepriklausomybės kovų dalyviams. Gudelionių šeimoje augo trys broliai ir septynios seserys, kuriuos visus Tėvas mokė lietuviškų liaudies bei karinių-patriotinių dainų. Tas dainas tada dainavo visas kaimas ir dabar jau neatrodytų keista, kad puikiai šį meną įvaldžiusi Vanda iškart tapo Nedzingės mokyklos muzikos mokytoja. Tik daug vėliau, 1972 metais, ji neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Atrodytų, anoks čia stebuklas, jei nežinosi, kad jos įkurtas ir vadovaujamas Nedzingės choras spėjo du kartus sudalyvauti respublikinėje Dainų šventėje.

Tuo metu Vandos Mockevičienės Nedzingės mokykloje paruošti dainorėliai keturis kartus sėkmingai dalyvavo respublikiniame „Dainų dainelės“ konkurse. Bet, mano manymu, labiausiai V. Mockevičienę ir Nedzingę išgarsino jos įkurtas bei puoselėtas jaunųjų šio krašto dainų atlikėjų ansamblis „Piemenukai“. Nedzingės mokyklos moksleiviai, dainuodami šio krašto dzūkiškas dainas, apkeliavo ne tik visą Lietuvą, bet pirmiau savo tėvų pabuvojo Lenkijoje, net ir Vokietijoje. Skirtingai nei senoliai, dainuodami senąjį folklorą, jie savo jaunatviškais balsais ovacijoms ir „bisui“ pakeldavo visą jų koncertus stebėjusią publiką.

„Čia regi nasturta auga

Viršum dūzgiančio gėlyno,

Na, ir kaip neaugs nasturta,

Jeigu ją mama sodino…“

Albertas Antanavičius

Dzūkijoje, su čia gyvenačių žmonių humoru, visiems žinomas posakis tariamas kiek kitaip nei visoje Lietuvoje: „Po obelimi grūšių nebūna“. Kalbu apie visus Vandos Mockevičienės vaikus. Pradėsiu nuo vyriausiosios Audronės, kuri gyvena Švedijoje ir čia lietuvių kalbos moko mūsų išeivių šioje šalyje gyvenančius vaikus. Buvusi Lietuvos sprinto čempionė, ištekėjusi už švedo, mūsų mažylius dar moko ir juos priglaudusios valstybės kalbos.

Dukra Ramunė, iš mamos, kuri anksti tapo našle, paveldėjusi pareigos jausmą rūpintis prasčiau besiverčiančiais aplinkiniais, vadovauja respublikiniam neįgaliųjų centrui„Šviesa“.

Tikriausiai labiausiai Lietuvoje žinoma Vandos dukra Vitalija yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė, sukūrusi daugybę įsimintinų vaidmenų šio teatro scenoje. Daugelis ją pažįsta kaip „Dviračio žinių“ laidoje dalyvaujančią aktorę. Bet labiausiai ją ir kitą dzūkę Neringą Varnelytę lietuviai myli už judviejų poetinį spektaklį „Partizanų moterys“.

Jauniausias V. Mockevičienės sūnus Darius folklorinio ansamblio „Ratilai“ lyderis, baigęs Muzikos akademiją, kur įgijo etnokultūros specialisto diplomą, puikiai gryna dzūkiška kalba dainuojantis mūsuose ir įvairiuose užsieniuose. Šviesios atminties mūsų kraštietis, pernai anapilin iškeliavęs Kauno valstybinio choro vadovas P. Bingelis, ne kartą juokaudamas yra sakęs:

-Aš vieną kartą tą Darių…

Taip jis kalbėdavo, kai D. Mockevičius užtraukdavo savo „topu“ tapusią dainą:

-Bingelis nuogas rinko miške uogas…

Mardasavo kapinėse, kai buvo laidojamas maestro P. Bingelis, stovėjau šalia Dariaus, kurio skruostais tekėjo ašaros… Dzūkų gyvenime įprasta, kad šalia džiaugsmo ir juoko visai netoli vaikšto praradimai ir skausmas.

Ber grįžkim prie Nedzingės kaimo etnografiniame ansamblyje dainuojančios, kaimo spektakliuose vaidinančios ir į visas dzūkų kaimų šventes spėjančios pačios Vandos Mockevičienės. Kartą į svečius iš kito Lietuvos krašto atvykę draugai panoro apžiūrėti gražiąją Nedzingės bažnyčią. Buvo eilinė savaitės diena ir norėdamas padėti savo bičiuliams kraštotyrininkams, paskambinau Perlojos ir Nedzingėsa bažnyčios klebonui Ąžuolui Miliauskui.

-Žinoma, parodysim bažnyčią. Tik reikia skambinti ne man, o Vandai Mockevičienei, kuri turi jos raktus. Ši moteris ne tik mūsų bažnyčios, bet ir viso Nedzingės krašto istorijos saugotoja, ir mūsų geroji Dvasia, – atsakė tada klebonas.

Tada ir pagalvojau, kad visa mūsų Lietuva ant tokių žmonių, kaip Vanda Mockevičienė, pečių laikosi… Gediminas Jakavonis

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: