Dainavos partizanų rėmėjas

0
2

Rugpjūčio 27 dieną Nedzingėje paminėtos 45-osios kunigo Zigmo Neciunsko-Elytės mirties metinės. Kunigas Ąžuolas Miliauskas aukojo šv. mišias už kunigą Z. Neciunską ir už Tėvynės laisvę žuvusius partizanus.

Po mišių renginio dalyvius su kunigo Z. Neciunsko gyvenimu, darbais supažindino Nedzingės bibliotekos bibliotekininkė Irena Krutulienė ir kultūros centro direktorius Albertas Jakubavičius. Nedzingės etnografinis ansamblis (vadovas A. Jakubavičius) dainavo dainas, giedojo giesmes: „Aš verkiau parimus“, „Du broliukai kunigai“, „Gražus buvo birželis“, „O Marija, Motinėle“, „Marija, Marija“ ir kt. Dainavo Judita Ikasalienė. Laisvalaikio ir renginių organizatorė Stanislava Monkevičienė padeklamavo Nedzingės bendruomenės nario Juozo Stankausko eilėraštį „Nedzinge, Nedzinge“.

Kunigas Zigmas Neciunskas gimė 1912 metais liepos 12 dieną Balkūnų kaime, Santaikos parapijoje, Alytaus rajone valstiečių šeimoje. Užaugo keturi vaikai, du mirė maži. Kunigo sesuo Anastazija Neciunskaitė-Jasinskienė prisiminė, kad Zigmukas nuo pat vaikystės buvo linksmas, turėjo gražų balsą. Ganydamas taip dainuodavo, kad skambėjo miškai. Būdą paveldėjo iš mamos: buvo švelnus, malonus. Turėjo patrauklią išvaizdą: aukštaūgis, gražaus veido. Gerai sekėsi mokslai. Jis patiko bevaikiui dėdei, tėvo broliui. Dėdė pasiėmė Zigmuką pas save, leido į mokslus. Mamai buvo sunku atsisveikinti su savo vaiku. Ji labai verkė. Dėdė jo nelepino, mokantis teko prisidurti privačiomis pamokomis. Rumbonių kaime baigė pradinę mokyklą. Mokėsi Alytaus gimnazijoje, Kauno Kunigų seminarijoje. Į kunigus buvo įšventintas 1939-ųjų vasarą. Pirmoji darbovietė – Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčia. Čia užuovėją ir patarimą rasdavo kiekvienas parapijos žmogus.

1940 metais Z. Neciunskas buvo iškeltais į Giedraičius kapelionu. Nedzingėnai negalėjo susitaikyti su jo iškėlimu. 1944 metais parapijiečių prašymas buvo išgirstas ir kunigas dideliam Nedzingės gyventojų džiaugsmui sugrįžo. Laikas neramus, po kaimus siautėja enkavėdistai. Į mišką išeina septyniolikmečiai ir vyresni. Nedzingės kunigas nelieka nuošaly. Tampa partizanų ryšininku, pasirenka slapyvardį Elytė ir pasineria į pogrindinės veiklos verpetą. Moteriškas vardas klaidino okupantus, jų dėmesys buvo nukreiptas į moters paieškas. Nedzingės klebonija 1945–1946 metais tampa savotišku Dainavos krašto partizaninio judėjimo pagrindiniu ryšio mazgu. Partizanų vadai Juozas Vitkus-Kazimieraitis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas čia buvo nuolatiniai svečiai. 1947 metais kunigas sutuokė partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą su Birute Mažeikaite.

Kunigas, gebantis prie savęs pritraukti daugybę žmonių, buvo stebimas ir ne kartą sulaukdavo okupantų vizitų. 1947 metais suimamas. Lietuvos SSR MVD karinis tribunolas Kunigą Z. Neciunską nuteisė 10 metų lagerio. Ši bausmė skirta už bendradarbiavimą su Dainavos partizanų apygardos vadais. Iki tremties kunigas ėjo Dainavos partizanų apygardos kapeliono pareigas, platino laikraščius „Laisvės varpas“, „Už tėvų žemę“, įvairius dokumentus. Lageriuose Oziorlage (Karelija) ir Dubrovlage (Mordovija) kunigas padėjo likimo nuskriaustiesiems.

1955 metais grįžęs iš lagerio ir truputį atsigavęs kaip katalikų misionierius savo noru išvyko į Krasnojarsko kraštą pas likimo platybėse išbarstytas lietuvių tremtinių šeimas. Tenai krikštijo vaikus, tuokė jaunuolius, kiekvienam ištarė paguodos žodį, suteikė sugrįžimo į tėvynę viltį. 1957 metais grįžo į Lietuvą. Kunigavo Žiežmariuose, Beižionyse, Jiezne, Užuguostyje, Kalviuose. Grįžti į Nedzingę sovietinė valdžia neleido.

1976 metų birželio 21 dieną Kalviuose mirė kunigas Zigmas Neciunskas. Į laidotuves susirinko velionio širdies gerumą patyrę parapijiečiai, partizanai, ilgamečiai lagerio draugai ir broliai kunigai. Artimieji nutarė palaidoti Santaikos kapinėse. Išlydėjus į šventorių, paaiškėjo, kad nėra mašinos karstui vežti. Kaišiadorių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas su Kaišiadorių autoinspekcija nuvarė mašinas į Kaišiadoris, motyvuodamas, kad kunigo laidotuvėms neturėjęs teisės panaudoti kolūkio mašinų, nors gerai žinojo, kad rajonas neturi specialiai laidojimui skirtų mašinų. Visi naudojosi valdiškomis. Net mirusiam kunigui nebuvo galima parodyti pagarbos. Susidarė kebli situacija. Nebuvo kam vežti karsto.

Bebaimis kunigas Alfonsas Svarinskas atidarė mašinos „Žiguli“ furgoną, į kurį buvo įkeltas karstas, aprišo virvėmis, nes dalis karsto kabojo ore. Iš Kalvių į paskutinę kelionę keliavo kunigas Zigmas Neciunskas, amžinam poilsiui atgulė Santaikos kapinėse prie savo tėvų.

1986 metų gruodžio 26 dieną Lietuvos Aukščiausias teismas pripažino, kad Zigmas Neciunskas buvo neteisėtai represuotas ir nuteistas. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, 1998 metais prie Nedzingės Švč. Trejybės bažnyčios atidengta memorialinė lenta su įrašu: „Kunigas Zigmas Neciunskas 1912–1976. Nedzingės parapijos vikaras 1939–1940, klebonas 1944–1946, rezistencijos kovų dalyvis /ELYTĖ/ kančios Kalvarijas ėjęs sovietiniuose lageriuose 1946–1955, fiziškai palaužtas, bet likęs ištikimas Dievui ir Tėvynei. Tebūnie amžinai gyvas pas Dievą ir žmonių širdyse dzūkų numylėtas KUNIGĖLIS“.

1999 metų vasario 1 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Zigmas Neciunskas buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu. Tų pačių metų vasario 3 d. jam pripažintas Laisvės kovų dalyvio statusas (po mirties).

Irena Krutulienė Nedzingės bibliotekos bibliotekininkė

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia