Jonas GRIGAS
Piečiausio Lietuvos krašto – Varėnos rajono Kabelių ir aplinkinių kaimų atstovai, neabejingi šio krašto ateičiai, įkūrė „Grūdos krašto asociaciją,“ kurios pirmininkė yra habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vytauto Didžiojo universiteto profesorė kalbininkė Rūta Petrauskaitė.
Grūda yra nedidelis upelis, ištekantis iš ilgo ežero, kurio vienas galas beveik siekia Baltarusijos Berštų miestelį, kitas galas prieina prie Ašašnykų kaimo. Vietiniai ežerą vadina Ašašnykų ežeru. Grūda teka šalia Kabelių, Grybaulios, Darželių, Marcinkonių, Kašėtų ir Puvočių kaimų Merkinės link, pakeliui priglausdama pro Musteiką tekantį upelį, ir įteka į Merkį. Ant Grūdos kranto gražioje sodyboje Grybaulios kaime jau daug metų yra jaukiai įsikūrusi profesorė Rūta Petrauskaitė.
Ežere keletą dešimtmečių žvejojau, pradžioje su tėvu, vėliau vienas, baidare nuplaukdavau iki ežero galo Baltarusijoje. Ežeras buvo žuvingas ir maitino ne tik Ašašnykų, bet ir aplinkinių kaimų žmones. Nepriklausomybės laikais demarkuojant sieną, daug Ašašnykų kaimo žmonių žemių atiteko Baltarusijai, ežero viduriu eina siena su Baltarusija. Taigi Grūdos kraštas yra Baltarusijos pasienyje. Gal dėl Baltarusijos įtakos, gal dėl užsikonservavusio jotvingių palikimo šio krašto, ypač Ašašnykų žmonių, kalba yra savita ir seniai domina kalbininkus. Kalbą tyrinėja ir Kabeliuose gyvenanti Kabelių krašto šnektų tyrėja, Lietuvių kalbos instituto doktorantė Danutė Valentukevičienė, jau paskelbusi eilę publikacijų apie šio krašto kalbos ypatumus.
Grūdos kraštas yra mano gimtinė, čia prabėgo vaikystė ir jaunystė, o pasitraukęs nuo aktyvaus darbo šiltu metu gyvenu tėvų sodyboje. Buvau laimingesnis už miesto grindinio vaikus, kad gimiau žaliame Kabelių kame, vaizdingo dabartinio Dzūkijos nacionalinio parko pašonėje, Čepkelių raisto, kurį vietiniai žmonės vadina Gudo šalimi, kaimynystėje, senoje jotvingių žemėje, kur dar išlikusi jotvingių tarmė. Tačiau tą laimę sumažino vaikystėje prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Išgyvenau keturias okupacijas – lenkų, rusų, vokiečių, vėl rusų ir sulaukiau laisvės, kuriai vėl grasinama. Gimimo vieta ir laikas yra lemtingi žmogaus gyvenime, o gimtinės vardas man visą gyvenimą skambėjo mieliau už daug kartų lankytus Paryžių, ar Tokiją, Madridą, Vašingtoną ar Čikagą, o Dzūkijos smėlynai ir pušynų ošimas buvo mielesni už nuostabius Šveicarijos ir Austrijos Alpių ar Amerikos Jeloustouno peizažus ir Indijos Bengalijos pakrančių kokoso palmių ošimą. Grūdos upelis tada man darė didesnį įspūdį nei vėliau Reinas ar Misisipė, Ašašnykų ežere tada aš su didesniu malonumu maudydavausi nei vėliau šiltose Viduržemio jūros ar Ramiojo vandenyno bangose. Sodyba, tėvo apsodinta ąžuolais ir liepomis su bičių aviliais sode, apsupta pilnais grybų ir uogų miškais buvo mano širdies meilė. Žvaigždžių taku tyloj atskriedavau širdim pabūti su ja. Ir tolimiausiuose kraštuose būnant mintys grįždavo į Kabelius, kur upelyje ir ežere laukė žuvys ir vėžiai, paukščių čiulbesys ir gegutės kukavimai su tėvu šienaujant ankstyvais rytais ir gili kaimo žmonių išmintis. Kabeliuose praleidau daugiau kaip dešimt tūkstančių vienintelių ir nepakartojamų savo gyvenimo dienų. Ten buvo mano lobis, prie kurio prisiliečiau nuo vaikystės dienų ir kuris mane maitino visą gyvenimą. Bėgant metams, daug dvasinių, estetinių ir moralinių vertybių keitėsi, daug ką praradau, daug ko nesuradau.
Pušynais apaugusių smėlio kopų ir raistų glūdumoje išsibarstę kaimai buvo tarsi suaugę su gamta: miškų ir raistų žvėrys, grybai ir uogos juos maitino ir rengė. Todėl žmonės mokėjo ir vilkus vobinti, ir nuo gyvačių įkandimo užkalbėti, ir vaistų nuo visų ligų prisirinkti. Giliausiai į miškų ir pelkių Gudo šalį buvo įlindęs Musteikos kaimas, esantis už trijų kilometrų nuo Kabelių. Pažiūrėti šios miško idilijos ir pamedžioti atvažiuodavo Varšuvos ponai. Buvo atvykęs čia dar studentu būdamas ir Tadas Ivanauskas. Vėliau jis prisiminė, kad Musteikos kaime pirmą kartą pakliuvo tarp tik lietuviškai kalbančių žmonių, o jis lietuviškai nemokėjo. Baigęs Varšuvos universitetą Tadas su žmona Honorata 1918 m. iš Baltarusijos arkliu atvažiavo į Musteiką ir įkūrė lietuvišką mokyklą. Jį čia patraukė gamtos grožis ir gausybė gyvūnų ir paukščių. Tačiau Honorata mokytojavo neilgai. Įsiveržus lenkams, Ivanauskai išvyko į Kauną. Bet ir lenkų okupacijos metais kultūrinis gyvenimas čia neužgęso.
Grūdos upelis buvo gilus ir žuvingas. Tėvas naktimis luokindavo žuvis iš valties, kurios viename gale pritvirtindavo deglą, o pats su žeberklu stebėdavo. Parnešdavo pusmetrinių lydekų, upėtakių, lašišų. Vėliau aš žvejojau. Kol nebuvo gamtos apsaugos, žuvų buvo gausu. Gamtą pradėjus saugoti, liko tik kuojos ir ešeriukai.
Šiame krašte guli geležies, granito ir urano telkiniai, bet girių raminanti žaluma priklauso ne nuo geležies, bet nuo anglies atomų chlorofile, kuriame jie šoka pasiutpolkę su elektronais. Susidarančios elektronų būsenos ir sukuria žalios spalvos gamas. Miškuose gyvenančių dzūkų raudonas kraujas taip pat priklauso ne nuo geležies ar urano atomų, bet yra matomasis molekulių veiklos kalambūras.
Vaikystės metus nutvieskė Antrojo pasaulinio karo pašvaistės ir skaudūs pokario metų šūviai. Pulkininko Juozo Vitkaus – Kazimieraičio pakviesti daug Grūdos krašto vyrų pakabino pastogėse dalgius ir paėmę šautuvus išėjo į mišką kovoti su okupantais. Anksti pamačiau, kiek nedaug reiškia žmogus gyvybė ir kiek daug melo, prievartos ir siaubo kybo šiame pasaulyje virš mažos žmogaus širdies. Kaip baisiai vienpusiškai mes brendome. Buvome neramios kartos vaikai, pilni baimės, atskirti nuo pasaulio, nuo jo visuomeninių ir estetinių idėjų. Išlikti buvo svarbiau, nei gyventi. Mums buvo pateikta tik viena pasaulio pažinimo versija. Vaikystė ir jaunystė buvo apvogta. Anksti sužinojau, kad duona yra ne tik socialinė, bet ir dvasinė vertybė: prieš paimant į rankas duonos riekę, reikėjo persižegnoti, nes ne visada jos buvo.
Anksti pradėjau dirbti visus žemės darbus. Jie padarė ryškiausią įtaką, o gal net suformavo mano vidinį pasaulį, sukūrė etinių ir estetinių vertybių sistemą, jų vienovę. Kai rusai tėvą pasodino į kalėjimą, man, dešimtmečiui, teko išmokti pjauti ir skaldyti malkas, jodinėti su kaimo vyrais į naktigones arklių ganyti ir kitų vyriškų darbų. Teko eiti paskui arklą, basom kojom jausti atriektos vagos vėsą, su viltimi žiūrėti į besikalančius želmenis, laukiant naujo derliaus. Atsimenu motinos rankas, įspaudžiant kryžiaus ženklą į duonos kepalą, prieš pašaunant jį į krosnį. Atsimenu su niekuo nepalyginamą šviežios ruginės duonos kvapą ir skonį. Bet sunkūs laikai gimdo stiprius, o lengvi – silpnus žmones. Mane jie paskatino gilintis į mokslą.
1952 m. pusiau išnaikintus Kabelių, Margionių, Šklėrių, Ašašnykų, Daržinėlių ir Musteikos kaimus pavyko suvaryti į vieną kolchozą. Greitaikolchozas žlugo, o šimtus hektarų dirbamų laukų apsodino pušynais. Grūdos upelis tekėjo pelkėtomis vietomis. Numelioravo pelkes ir įrengė šimtus hektarų pievų, įveisė šimtus galvijų ir įkūrė Kabelių gyvulininkystės ūkį. Bet pievas reikėjo šienauti, galvijus šerti ir melžti. Tad nutarė gyvulininkystės ūkį paversti žuvininkystės ūkiu ir Grybautos kaime iškasė daugybę tvenkinių. Kauno projektuotojai keistai sugalvojo vandenį į smėlynuose esančius kiaurus tvenkinius tiekti elektros siurbliais iš Grūdos. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, elektros energija kainavo daugiau nei išaugę žuvys. Tie tvenkiniai išdžiūvo ir žmonėms primena eilinį praeities absurdą.
Nepaisant niekinamo sovietinio požiūrio į žmogų, net tais laikais buvo savotiškai rūpinamasi darbo jėga. Pro Kabelius iš Vilniaus į Druskininkus važinėjo traukinys, Kabeliuose buvo atidaryta aštuonmetė mokykla, pastatyti puikūs kultūros namai, kuriuose klestėjo kultūrinis gyvenimas, atidarytas paštas, žmonės kasdien gaudavo dešimtis laikraščių ir žurnalų, veikė felčerių punktas, kur žmonės gaudavo neatidėliotiną medicinos pagalbą, veikė valgykla, kavinė ir net vaikų darželis. Kunigo Jono Lauriūno iniciatyva Kabeliuose veikė nelegali kunigų seminarija, kurioje kunigystei buvo paruoštas ir fizikos daktaras, dabartinis vyskupas Jonas Boruta, ir kuri Bažnyčios nepelnytai užmirštama. Buvo išasfaltuota pusė pagrindinės Kabelių gatvės, išskyrus tą dalį, kur buvo į partizanus išėjusių penkių vyrų sodybos, įskaitant ir manąją. Vėliau uždarytoje mokykloje veikė daugiafunkcinis centras su biblioteka ir gera kompiuterių klase. Atrodė, kad civilizacijos ratas Kabeliuose sukasi į priekį. Bet palaipsniui visos šios įstaigos dėl objektyvų ir subjektyvių priežasčių buvo uždarytos. Apie tai 2021-07-08 rašiau savo Feisbuke, o plačiau apie Grūdos kraštą – knygoje „Pažinimo keliais“ (2015).
Nors kultūrą Arvydas Šliogeris laikė reikalinga tik nuoboduliui išblaškyti, ji svarbi žmonių gyvenime. „Grūdos krašto asociaciją“ bandys gaivinti šį kraštą. Musteikoje, Grybaulioje, Daržinėlėse ir kituose šio krašto kaimuose grįžta ir kuriasi inteligentai. Danutė Valentukevičienė jau įkūrė unikalią „Kabelių parduotuvės skaityklą,“ kurioje gausu gerų knygų. Jas savitarna galima pasiimti ir perskaičius grąžinti. Asociacija regia įvairius renginius. Birželio 14 d. paminėta Gedulo ir vilties diena. Neabejingus šiam kraštui kviečiame jungtis ar kitais būdais paremti Asociaciją. Asociacijos elektroninis adresas yra asociacija@grudoskrastas.eu Apie šį kraštą parašyti ar paskaityti galima tinklapyje: https://kabeliukrastas.lt Grūdos kraštas keičiasi, jis jau nebus toks, koks buvo mano vaikystės laikais, bet bus įdomesnis, pripildytas žingeidžių žmonių ir naujų technologijų. Nieks laiko nebematuos pagal šešėlio pėdų skaičių, kaip matuodavau aš vaikystėje.