Laiko gali ir nebūti

0
11

Jonas GRIGAS

Ar laikas egzistuoja? Atsakymas į šį klausimą atrodo akivaizdus: žinoma! Tiesiog pažvelkite į kalendorių ar laikrodį. Tačiau fizika rodo, kad laiko nebuvimas yra atvira galimybė, į kurią turėtume žiūrėti rimtai. Kaip tai gali būti?

Fizika praėjusį šimtmetį Visatą aiškino dviem sėkmingomis teorijomis: bendrosios reliatyvumo ir kvantinės fizikos.

Kvantinė fizika aprašo, kaip viskas veikia dalelių ir jų sąveikų mikropasaulyje. Bendroji reliatyvumo teorija apibūdina bendrą gravitacijos vaizdą makropasaulyje ir kaip objektai juda Visatoje.

Abi teorijos veikia gerai, tačiau jos prieštarauja viena kitai. Reiktų abi teorijas pakeisti bendresne, neprieštaraujančia viena kitai teorija.

Fizikai seniai siekia sukurti kvantinės gravitacijos teoriją, kuri pakeistų bendrąją reliatyvumo teoriją ir kvantinę fiziką. Tokia teorija paaiškintų, kaip gravitacija veikia dalelių mikropasaulyje. Tačiau sukurti kvantinės gravitacijos teoriją pasirodė nepaprastai sunku. Vienas iš bandymų yra stygų teorija. Ji daleles pakeičia stygomis, virpančiomis net 11 matmenų erdvėje. Tas reikštų, kad ir mes gyvename ne trijų, o 11 matmenų erdvėje. To mūsų protas negali suvokti. Stygų teorija pateikia daugybę modelių, apibūdinančių Visatą, bet nepateikia kaip juos būtų galima patikrinti eksperimentais, siekiant išsiaiškinti, kuris modelis yra tinkamas.

Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose fizikai sugalvojo daugybę naujų matematinių metodų, susijusių su kvantine gravitacija. Vienas ryškiausių iš jų yra kilpinė kvantinė gravitacija, kuri siūlo, kad erdvės ir laiko audinys sudarytas iš itin mažų „kilpų“ tinklo. Šioje kvantinės gravitacijos teorijoje nelieka laiko. Ji nėra vienintelė, kuri panaikina laiką. Daugelis kitų modelių taip pat pašalina laiką kaip pagrindinį tikrovės aspektą. Fizikos lygtyse nebelieka laiko!

Taigi mums reikia naujos fizikos teorijos, kad paaiškintume Visatą, bet joje nelieka laiko. Tarkime, tokia teorija pasirodys teisinga. Ar iš to išeitų, kad laikas neegzistuoja? Kvantinė gravitacija neapima stalų, kėdžių ar žmonių, tačiau mes vis tiek pripažįstame, kad stalai, kėdės ir žmonės egzistuoja. Kodėl? Nes darome prielaidą, kad jie egzistuoja kitame lygmenyje, nei aprašo fizika.

Taigi neaišku, ar laikas egzistuoja, nebent pateiktume gerą teoriją, kaip atsiranda laikas. Bandymas išsiversti pasaulyje be stalų gali būti sunkus, tačiau tvarkytis pasaulyje be laiko atrodo pražūtinga.

Visas mūsų gyvenimas sukasi aplink laiką. Mes planuojame ateitį, atsižvelgdami į tai, ką žinome apie praeitį. Mes laikome žmones moraliai atsakingus už savo praeities veiksmus. Manome, kad esame subjektai, galintys daryti įvairius dalykus todėl, kad galime planuoti ir veikti taip, kad ateityje atsirastų mums palankių pokyčių.

Bet kokia prasmė siekti pokyčių ateityje, jei nėra ateities, dėl kurios gyveni? Kokia prasmė bausti ką nors už praeities veiksmus, jei nėra praeities? Atrodytų, kad atradimas, jog laikas neegzistuoja, sustabdys visą pasaulį. Nors fizika gali panaikinti laiką, atrodo, kad priežastinis ryšys liks nepaliestas. Galbūt fizika mums sako, kad priežastinis ryšys, o ne laikas yra pagrindinis mūsų Visatos bruožas.

Atradimas, kad laikas neegzistuoja gali neturėti tiesioginės įtakos mūsų gyvenimui, net jei jis atvertų fizikai naują erą. Apie stulbinančias laiko keistenybes rašiau knygoje „Kiek trunka sekundė“ – kad laikas niekur nebėga ir neteka, praeitis ir ateitis tėra tik iliuzijos ir turi ne didesnę prasmę nei aukštyn ir žemyn, tik pagal susitarimą laiko rodyklė rodo ateitį. Tačiau tai nereiškia, kad laikas juda į ateitį, panašiai kaip šiaurę rodanti kompaso rodyklė pati nejuda į šiaurę. Abi rodyklės rodo tik pasaulio asimetriją, ne judėjimą. Laiko tekėjimas yra tik iliuzija.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia