Įamžintas karo lakūno žygdarbis

0
13

Nebūtinai turi nugyventi ilgą gyvenimą, kad taptum tautos didvyriu – tą savo žygdarbiu įrodė jaunas Lietuvos lakūnas, dvidešimtmetis Juozas Kumpis ir kovodamas už Tėvynę Lietuvą paaukojo savo gyvybę – jis prieš šimtą metų buvo pašautas Varėnoje, virš tuometinės geležinkelio stoties, kur vyko kovos su lenkais, kulkos pataikė į galvą ir jaunasis kovotojas po kelių dienų mirė. Praėjus šimtui metų, spalio 3 dieną Varėnoje, ant namo sienos, kur tuo metu buvo geležinkelio stotis, atidengta jam skirta Atminimo lenta

Romana Vaičkutė

Ką mena senoji geležinkelio stotis
Istorijos mokslui šimtas metų – nedidelis laiko tarpsnis, bet žmogaus gyvenime – pasikeitusios kelios kartos, o įvykiai, buvę prieš šimtmetį, pamažu pasitraukia ir dingsta po užmaršties dulkėmis.
Kiek varėniškių žino apie Lietuvos karių kovas su Lenkijos Želigovskio armija įtvirtinant Nepriklausomos Lietuvos ir Lenkijos valstybių sienas, kurios vyko ir pačioje Varėnoje, ir jos apylinkėse? Nedaug varėniškių žino, kad prieš šimtą metų, spalio 4 dieną, Varėnoje vyko mūšis su lenkais, ir prie buvusios geležinkelio stoties jaunas lakūnas Juozas Kumpis savo meilę Tėvynei įrodė žygdarbiu ir dėl jos paaukojo savo gyvybę. Todėl būrys varėniškių, atėjusių į Atminimo lentos atidengimo iškilmę, susidomėję klausėsi žurnalisto, rašytojo, kolekcininko ir Vyčio paramos fondo atstovo Viliaus Kavaliausko bei karo istoriko, profesoriaus Valdo Rakučio pasakojimų apie Lietuvos ir Lenkijos kovas Varėnoje ir jos apylinkėse, pergales ir jų istorinę reikšmę.
Pasak V.Rakučio, 1920-ųjų rudenį tarp dviejų kaimyninių šalių vyko kovos, o Kaune darbininkų sumeistrautas šarvuotas traukinys „Gediminas“, tiksliau jo dalis, pakliuvo į lenkų nelaisvę ir stovėjo Varėnos geležinkelio stotyje. Todėl Lietuvos lakūnų eskadrilei (6 lėktuvai) buvo duota užduotis sunaikinti šarvuočio dalį, kuriame buvo ir karinė amunicija, kad juo negalėtų pasinaudoti priešas, tiksliau – Lietuvos ginklų panaudoti prieš Lietuvą. Kylant eskadrilei, vienas lėktuvas sudužo, todėl užduoties vykdyti išskrido penki. Juozo Kumpio valdomas lėktuvas nusileido žemiau negu kiti, labai žemai, kad žvalgui leitenantui Juozui Pranckevičiui būtų geriau pataikyti į vagonus. Jųdviejų bombos pataikė į vagoną, jis sprogo ir uždegė dar kelis gretimus. Bet skrido per žemai ir lėktuvas tapo pasiekiamas lenkų šauliams. Kulkosvaidžio serijos iš žemės suvarpė lėktuvėlį, dvi kulkos pataikė ir į piloto J.Kumpio galvą. Lakūnas prarado sąmonę, iš rankų išslydo vairalazdė. Leitenantas susmuko sėdynėje. Tai pamatęs žvalgas ėmėsi tupdyti lėktuvą, nors pats ir nemokėjo skraidyti. Jam pavyko sumažinti greitį ir nutūpti ant geležinkelio. J.Pranckevičius atsipeikėjo apsuptas lenkų. J.Kumpį lenkai nugabeno į Varėnos ligoninę, kur spalio 10 dieną jis mirė.
Lenkai lakūno kūną lietuviams perdavė paguldytą neobliuotų lentų karste, o ant krūtinės buvo padėtos kelios 5 pfenigių monetos, nes manė, kad jis yra vokiečių samdinys ir norėjo iš jo pasijuokti. Kaip pasakoja V.Rakutis, lenkai neįvertino Lietuvos karių – jie netikėjo, kad lietuviai moka skraidyti lėktuvais ir manė, kad skraido samdyti vokiečiai; jie netgi netikėjo, kad lietuviai gali šaudyti iš patrankų…
Pirmasis mūšyje žuvęs lietuvių lakūnas ltn. J.Kumpis buvo pašarvotas Kaune, Aleksoto aerodromo angare, tarp lėktuvų, kuriais skraidė. Palaidotas J.Kumpis buvo gimtuosiuose Šiauliuose. Kaip teigiama istorijos kronikose, Šiaulių geležinkelio stotyje susirinkusi tūkstantinė minia laukė 20-mečio Vyties Kryžiaus kavalieriaus, o gedulinga procesija tęsėsi keletą kilometrų. Palydėti į paskutinę kelionę iš Kauno buvo atskridę lėktuvai su vėliavomis ant sparnų.
Leitenantas Juozas Pranckevičius lenkų nelaisvėje išbuvo iki 1921 balandžio 12 d. Dėl sunkių sąlygų susirgo džiova ir grįžęs į Lietuvą 1926 kovo 25 d. nuo jos mirė.
Štai toks vienos dienos Varėnos istorijos epizodas buvo papasakotas šeštadienį.

Žmonių pagarba
Lakūnui ltn. Juozui Kumpiui, Vyčio Kryžiaus kavalieriui, Atminimo lentą atidengė Vilniaus karininkų ramovės choro dalyvis Gintas Andriušėnas ir buvęs Seimo pirmininkas, ėjęs prezidento pareigas, Artūras Paulauskas. Atminimo lentą pašventino Varėnos Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas Ernestas Maslianikas. Paminklinę lentą sukūrė skulptorius Darius Miliauskas. Lakūno garbei nuskambėjo Lietuvos himnas, kurį sugiedojo visi susirinkusieji, o Povilo Plechavičiaus rinktinės ansamblis atliko lakūnų ir partizanų dainą „Ten, kur šlama pakelės beržynai“. Skrido į dangų žuvusiam lakūnui skirti žodžiai: “O kai žūsta mylimas lietuvis, / jam sučiulba lakštučių balsai“, suvirpinę susirinkusiųjų širdis…
Nė vieno rajono valdžios atstovo susirinkusiųjų būryje nebuvo matyti, jų taip pat nebuvo ir liepos mėnesį Lietuvos Steigiamojo Seimo 100-mečio minėjime ir pagerbiant už Tėvynės laisvę galvas paguldžiusius savanorius bei čia žuvusį Lietuvos Steigiamojo Seimo narį Antaną Matulaitį. Šis renginys, kaip ir buvęs liepą, – pilietinė Lietuvos žmonių iniciatyva. Lėšas J.Kumpio atminimo lentai skyrė A.Paulauskas ir Gediminas Jakavonis.

Istorijos pamoka varėniškiams
Po iškilmingosios dalies pažintis su šimto metų senumo Varėnos istorija ir garbingomis lietuvių kovomis nesibaigė. G.Jakavonio vadovaujama motociklininkų kolona, lydima policijos, išvyko tautos didvyrių keliais. Istorijos pamoką po atviru dangumi vedė prof. V.Rakutis. Senoji Varėna, senasis geležinkelis, Bobriškės – dvi valandos vaizdžių profesoriaus pasakojimų apie šiose vietovėse vykusius susirėmimus ir mūšius su priešais ekskursijos dalyviams gniaužė kvap ir kėlė nuostabą, pagarbą bei pasididžiavimą.
Ir paskutinis šios pilietinės iniciatyvos taškas buvo LDK Vytauto akmenų parkas Senojoje Varėnoje, kur sužvarbusių ir praalkusių žygio dalyvių laukė karštas maistas ir nauji įspūdžiai dar vienoje tautinio patriotizmo kupinoje vietoje.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia