Nepageidaujami Dzūkijos nacionalinio parko svečiai

0
26

Dzūkijos nacionalinis parkas kaip ir kitos saugomos teritorijos yra steigiamos tam, kad išsaugotume gamtos ir kultūros paveldo vertybes, kultūrines tradicijas ir sudarytume sąlygas tiek mums, tiek ateities kartoms džiaugtis unikalia aplinka. Tačiau gyvename susietame pasaulyje, kuriame keliauja ne tik žmonės, bet ir augalai bei gyvūnai. Kai kurie jų, vadinami invaziniais, gali ženkliai pakeisti vietines ekosistemas. Nacionalinio parko teritorijoje 2019 m. prasidėjo bendradarbiavimo per sieną projektas „Svetimžemių invazinių augalų rūšių neigiamo poveikio ekosistemoms ir žmonių gerovei sumažinimas Lietuvos ir Baltarusijos pasienio regione“. Projektas vykdomas įgyvendinant 2014-2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programą (http://www.eni-cbc.eu/llb). Europos Sąjunga projektui skiria 283 222,18 Eur.

Kiekviena veikla prasideda nuo padėties įvertinimo, todėl 2019 m. liepos – rugsėjo mėn. nacionalinio parko teritorijoje vyko 7 bendrų Lietuvai ir Baltarusijai invazinių augalų rūšių inventorizacija. Nacionalinio parko komanda – ekologas Vincas Slavickas, miškininkė Gintarė Gedrimienė ir projekto koordinatorius Mindaugas Lapelė pėsčiomis, važiuodami ir plaukdami aplankė vietoves, kuriose, tikėtina, galėjo įsikurti invaziniai augalai. Tyrimų metu surastos net 650 invazinių augalų radavietės, kurių bendras plotas yra 649 ha, tai kiek daugiau nei 1 proc. visos nacionalinio parko teritorijos. Didžiausia invazinių augalų koncentracija pastebėta pakrančių krūmynuose (329 radavietės, 144,6 ha) ir gyvenvietėse (139 radavietės, 415,1 ha), daug mažiau prie kelių bei geležinkelių (68 radavietės, 9,1 ha). Vienas svarbiausių invazinių augalų rūšių plitimo kelių yra upių slėniai, todėl nenuostabu, kad daugiausiai jų sutinkama Nemuno vidurupyje bei Merkio žemupyje, taip pat didžiausiose parko gyvenvietėse, ypač Merkinėje, Marcinkonyse, Margionyse ir pakelėse. Gera žinia yra ta, kad, nors kai kurios seniau atkeliavusios į Lietuvą augalų rūšys tokios kaip ajeras ar kanadinė elodėja, sugebėjo puikiai įsitvirtinti natūraliose buveinėse, naujiesiems atvykėliams sunku įsikurti natūraliose ir mažai pažeistose augalų bendrijose, ypač miškuose ir pelkėse. Taip Čepkelių gamtiniame rezervate rastas tik uosialapis klevas ir tas tik dviejose vietose Katros kaime.
Gausiausia ir labiausiai paplitusi invazinė rūšis, sutinkama daugiau kaip dviejuose trečdaliuose visų radimo vietų, yra iš Šiaurės Amerikos kilęs uosialapis klevas, augintas ne tiek dėl gražumo, bet dėl savo greito augimo. Tikėtina, kad savo plitimą pokaryje jis pradėjo iš Druskininkų miesto parko, kur šalia teka upė, o vienas medis vidutiniškai subrandina iki 70 000 sėklų, todėl galėjo pakankamai greitai užkariauti visas Nemuno pakrantes. Dar labiau jis išplito gyvenvietėse, kur užima net 415 ha teritoriją, ypač apleistuose plotuose prie gamybinių pastatų.
Nemuno paupiais plinta ir dvi augalų rūšys, pabėgusios iš gėlių darželių. Išvaizdi, išsiskirianti dideliais ir puošniais žiedais bitinė sprigė savaime auga Himalajų kalnuose 2 000 – 2 500 metrų aukštyje. Į Europą šį medingą augalą atgabeno britai, o dabar jis yra išplitęs daugelyje Europos upių slėnių. Ypač dideli sprigės, kuri savo sėklas sugeba nuspriegti iki 7 metrų, sąžalynai yra tarp Liškiavos ir Merkinės, kur jie okupavo šaltiniuotas pakrančių terasas. Pūslėtasis virkštenis, kilęs iš Šiaurės Amerikos, yra vienmetis vijoklis, savo ilgais iki 8 m. išaugančiais kibiais ūgliais apkėtojęs Nemuno ir Merkio žemupio pakrančių žolynus. Visa ši trijulė tiesiog nustelbia savaiminius tokių buveinių augalus.
Šaltiniuotose pievose ir pamiškėse yra įsikūręs ir žmogui pavojingas Sosnovskio barštis, prisilietimas prie kurio gali iki pūslių nudeginti odą. Nacionalinio parko teritorijoje jis sutinkamas tik Uciekos ir Ricielių apylinkėse, kur yra išplitęs 10,3 ha plote. Sosnovskio barštis, kilęs iš Kaukazo kalnų, Stalino valia kaip pašarinis augalas buvo pradėtas auginti Šiaurės Rusijoje, o pokaryje atsirado ir Lietuvoje. Nors Sosnovskio barščio židiniai nėra dideli, bet yra pavojus, kad upeliukų slėniais jis gali pasiekti Nemuną ir pradėti kelionę panemuniais.
Gyvenvietėse, dažniausiai gėlių darželiuose, pievose ir pakelėse sutinkamos dvi rykštenių rūšys – didžioji, rasta 26 vietose, ir kanadinė – 20 vietų. Kol kas šie dekoratyvūs, vasaros pabaigoje geltonas žiedų šluoteles iškedenantys augalai užima tik kiek daugiau kaip 1 ha plotą, bet artimiausioje ateityje jie gali labai išplisti, nes jų sėklas, kaip ir kiaulpienių, platina vėjas. Bitininkų vertinamas sirinis klemalis kol kas rastas tik dviejose gyvenvietėse.
Įvertinus inventorizacijos rezultatus, jie bus pristatyti vietos gyventojų bendruomenėms, bus organizuojami ir demonstraciniai pasirinktų invazinių augalų rūšių naikinimo darbai, kad bendromis pastangomis galėtume sumažinti neigiamą jų poveikį arba užkirsti kelią tolimesniam plitimui.

Šį straipsnį iš dalies finansavo Europos Sąjunga. Už jo turinį atsako tik Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad šis straipsnis atspindi Europos Sąjungos poziciją

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia