Kai pradedama diskutuoti apie valdžios patriotizmą, mintyse bandau lyginti sovietinį ir dabartinį nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Ir visada, mano nuomone, svarstyklės nusvyra ne dabartinės mūsų valdžios naudai. Gyvendami už geležinės uždangos, negalėdami niekur išvykti, tie žmonės gyveno, dirbo, kūrė čia, kur jie buvo. Ir tai buvo objektyvios priežastys, kai miestelių ir rajonų valdžios varžėsi, kas pasistatys geresnę mokyklą, gražesnius kultūros namus, gamyklą ar kitą ūkio subjektą, kuriame dirbs vietos gyventojai. Ir tuo metu populiarios šalyje dainos žodžiai – „Mano adresas – ne namas, ne gatvė. Mano adresas – Tarybų Sąjunga“ – Lietuvoje nebuvo populiarūs.
Varėnoje kabo dvi memorialinės lentos. Viena – ilgamečiam vietos vykdomojo komiteto pirmininkui Z. Voroneckui, kita – mūsų signatarui, buvusiam vykdomojo komiteto sekretoriui J. Dringeliui. Jei žiūrėsime formaliai, tai tarybinės valdžios atstovams, stačiusiems ir kūrusiems Varėną, kurios mokyklas baigęs ir aukštuosius mokslus užbaigęs jaunimas dažnai stengėsi grįžti dirbti į savo gimtąjį rajoną.
Nesiruošiu idealizuoti sovietmečio, bet Varėnai sekėsi su valdžia. Laikai keitėsi, keitėsi valdžios ir apie dabartinę Varėnos valdžią, kuri „demokratiškai“ išrinkta antrajai kadencijai, taip jau nešnekama.
Pagal nepotizmo rodiklį, kai į darbą priimami partiečiai, giminės ir artimieji, pirmaujame Lietuvoje, o pagal pragyvenimo lygį esame ketvirti nuo galo. Varėna procentaliai viena iš pirmųjų respublikoje, kur labiausiai mažėja darbo vietų skaičius ir žmonės priversti keltis gyventi kitur. Kai valdžioje mažėja profesionalų, jų vietas užima žmonės, kurių galimybės pritraukti čia darbo vietas kuriančias verslo investicijas – praktiškai nulinės, o ambicijos vadovauti – neišmatuojamos. Savo teises jie žino puikiai, o pareigos, susijusios su atsakomybe, tokiems nereikalingos. Kauno valdžios gudručiams, kurie pastatė „auksiniu“ vadinamą tualetą, buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Varėnos valdžia už ne ką pigesnį pareikalavo varėniškių padėkos.
Varėna gražėja, darosi panaši į kurortinį miestelį, tik dabartinės savivaldybės vadai pamiršta pasakyti, kad visa tai – prieš juos dirbusiųjų suprojektuotų ir pradėtų darbų tęstinumas. Ir nesvarbu, ar tai būtų gatvių, aplinkos tvarkymas, ar baseino Varėnoje atsiradimas, prieš kurį taip kovojo tuo metu Seimo nariu buvęs A. Kašėta. Ir pasakyk, kad neteisybė, jog žmonės brangiausiai moka už mažiausiai reikalingus jiems daiktus. Prisiminkite, kiek Vilniaus valdžia sumokėjo už garsųjį vamzdį?
Neliko A. Kašėta nuošalyje, kai buvo sustabdyta Varėnos hipodromo statyba. Tik įdomiausia, kad tapęs meru, pats kreipėsi į žirgininkų lyderį S. Kėrį, siūlydamas atnaujinti hipodromo statybos darbus.
Peršasi išvada, kad mūsų rajoną valdančiųjų galvose striuka su naujomis idėjomis. Prieš kurį laiką Senosios Varėnos bendruomenė laimėjo pinigų savo sugalvotam projektui. Tai turėjo būti turgelis šalia judraus Vilniaus-Druskininkų plento, kur vietos gyventojai būtų galėję pardavinėti savo užaugintas daržoves ir vaisius. Yra toks rusiškas posakis: „ja načalnyk – ty durak“– „aš viršininkas – tu kvailys“. Rajono valdžia juos nutarė išnaudoti poilsio zonai ties tiltu per Varėnę įrengti. Net ir per šios vasaros karščius čia žmonių nepamatysi, nes maudytis vieta yra netinkama, o apsinuoginus degintis, kai per tiltą kapinių link važiuoja laidotuvių procesija, irgi nei šis, nei tas. Didžiausia iš to nauda, man atrodo, tik netoliese gyvenančiam mero patarėjui, kuris po sunkų darbų gali ateiti čia pabraidžioti. Tik šis malonumas kainavo 100 000 eurų. Sugalvot, kaip rajone padaryti pragarą, gali tik mūsų valdžia, kur dažnas, net turintis darbą savivaldybės įstaigoje bijo, kad meras jam „nuraus galvą“. O atsiradus laisvai vietai, į ją atkeliaus koks nors artimas kokiam nors vietiniam kunigaikštukui atvykėlis. Perfrazuojant M. Suslovą: „Lietuva bus, bet be lietuvių“ – „Varėna bus be varėniškių“.
Nežinau, kiek Senosios Varėnos senbuviui Vytautui Butkevičiui kainavo savoje žemėje įkurtas akmenų parkas, bet galima paskaičiuoti, kiek mūsų valdžios inicijuotų patikrinimų jis turėjo. Žmonės, vieni iš kitų išgirdę apie šį vieno žmogaus savo darbu ir pinigais sukurtą lankomą objektą, važiuoja iš visos Lietuvos. Jei Mosėdžio daktaro Into akmenų parkas – gamtos muziejus, Orvydų sodyba akmenimis spinduliuojanti religija, tai čia – Lietuvos istorija ir lietuvybė. O Varėnos valdžiai tokia iniciatyva – kaip tautoje sakoma, „rakštis subinėje“. Mūsuose, jei nieko nedarai, tai niekam tu nereikalingas ir neįdomus, niekam neužkliūsi, bet jei padarai kokį nors darbą, tai valdžios reakcija bus liguista. O jei rinkimuose žmonės ims vertinti atliktus darbus, o ne kalbas? Bet ar tai pirmas kartas?
Naujuosiuose Valkininkuose gyvenantis profesionalus skulptorius Nerijus Kavaliauskas, minint Lietuvos šimtmetį, pasiūlė savo lėšomis Varėnoje, šalia „Ąžuolo“ gimnazijos pastatyti paminklą tautos patriarchui Jonui Basanavičiui, jo paties vardu pavadintoje gatvėje. Mero atsakymas – „Ne!“.
„Vyčio“ fondo aktyvistai Vilius Kavaliauskas ir Česlovas Jezerskas, kurių dėka Kaune iškilo „Laisvės karys“, o Pasvalyje – paminklas Žygimantui Augustui, turėjo idėją Dubičiuose statyti paminklą sukilėlių vadui Liudvikui Narbutui. Po susitikimo su A. Kašėta, V. Kavaliauskas tik liūdnai rankomis skėstelėjo: „Jam nereikia, tai kodėl turim stengtis mes? Palaukiam geresnių laikų arba kitos Varėnos valdžios“.
Jotvingių ordino riteris, profesionalus skulptorius Vilius Puronas sukūrė Šiauliams dovaną – geležinę lapę, kuri stovi prie Talšos ežero. Pamatęs jo dirbtuvėse 2,5 metro dydžio geležinę bitę, pasakiau, kad bitė – tai Varėnos herbas.
- Gediminai, aš ją noriu jums, t.y. visai Varėnai padovanoti.
Tai buvo prieš pusmetį, o Varėnos savivaldybę pasiekęs siūlymas svarstomas iki šiol. Nors jaučiu, kad šiems žmonėms jis irgi bus nepriimtinas.
Šiaip jau turim puikią dzūkišką gamtą, puikias galimybes kaimo turizmui, kuriame gali atsirasti daug lankytinų objektų. Varėnai tai būtų tam tikras keliautojų pinigų pritraukimas. Belieka tik patraukioti pečiais, kodėl to nesupranta Varėnos valdžia, neturinti mūsų savivaldybės vystymosi vizijos.
Garsiajam Ilfo ir Petrovo romane „12 kėdžių“ jo herojus O. Benderis savo kompanionui K. Vorobjaninovui taria frazę: „Kira, kam jums pinigai, jei neturite idėjų?“.
Gediminas Jakavonis