Prof. Jonas GRIGAS
Vien mūsų Paukščių Tako galaktikoje, astronomų vertinimu, yra apie 400 mlrd. žvaigždžių, turinčių dar daugiau planetų. Suku patikėti, kad bent jau kai kuriose biologija nebūtų sukūrusi gyvybės. Tačiau ar išsivystė technologiškai pažangios civilizacijos? Prieš 126 metus žmonės išleido radijo bangas į kosmosą. Jei per šimtą šviesmečių yra kaimyninė civilizacija, turinti jautrius radioteleskopus, ji jau gali žinoti apie mus. Kaip greitai galėtume tikėtis, kad ji atsilieps?
Galime tikėtis dviejų rūšių atsakymų. Pirmasis yra radijo bangomis, kurios sklinda šviesos greičiu. Jo reiktų laukti iki XXI amžiaus pabaigos iš civilizacijos, esančios arčiau nei už 100 šviesmečių. Daug lėtesnis atsakas būtų susijęs su cheminiu kuru varomais erdvėlaiviais, tokiais kaip „Voyager 1 ir 2“, ar „New Horizons“, kuriuos mūsų civilizacija išsiuntė į tarpžvaigždinę erdvę. Jei respondentai pasirinktų juos, ta „trumpa“ 100 šviesmečių kelionė užtruktų milijonus metų. Tai reiškia, kad mes turėtume laukti tiek, kiek praėjo laiko nuo tada, kai žmonės pirmą kartą pasirodė Žemėje. Rusai ar kiti teroristai spėtų mus išžudyti. Kelionės žymiai sutrumpėtų naudojant šviesos bures, šviesos stumiamas reliatyvistiniu greičiu, tačiau tai vis tiek užtruktų nepaprastai ilgai.
Tačiau taip būtų, jeigu nežemiškoji civilizacija būtų tokioje pat technologinio vystymosi stadijoje kaip ir mes. Mes turime technologiją, galinčią bandyti pasiekti kitas žvaigždes tik kelis dešimtmečius. Tai tik maža mūsų Žemės istorijos dalis. Norėdami susisiekti su kita civilizacija, turėtume ieškoti jos erdvėje, kurioje yra dešimtys milijonų žvaigždžių. Tai reiškia, kad radijo signalas turi nuskrieti mažiausiai tūkstančio šviesmečių atstumą. O tai reikalauja daugiau nei dviejų tūkstantmečių dviejų krypčių šviesos kelionės laiko. Kitaip tariant, mes nesulauksime atsako iki 4000 metų.
Bet pažangi technologinė civilizacija, atsiradusi prieš daugelį milijonų metų, galėjo keliauti tarpžvaigždinėje erdvėje ir sužinoti apie mūsų egzistavimą. Astronomai nori ištirti potencialiai tinkamas egzoplanetas, tokias kaip „Proxima Centauri b“ aplink artimiausią žvaigždę ir sužinoti, kas ten yra.
Milžiniškų Žemės ir erdvės teleskopų tinklas stebi dangų, ar nėra neįprastų objektų šalia Žemės. Taip darė Galilėjus (1564–1642), 1609–1610 m. atradęs keturis didžiausius Jupiterio mėnulius ir Saturno žiedus. Galilėjaus atradimams prieštaraujantys filosofai ir dvasiškiai atsisakė net pažvelgti pro jo teleskopą, pamatyti Mėnulio kalnus, Jupiterio mėnulius ir Saturno žiedus. Gal žmonija nekartos jų klaidos, nes mūsų žinios apie Visatą dar yra labai neišsamios.