Iš vieno pasaulio į kitą. Prancūzija

0
21

Ekologinių pokyčių metraštis!

Paskui saulę ir ožkas į kitą pasaulį! Prancūzija

Praeitą savaitę keliaudami po Prancūziją atvėrėme naujus horizontus. Viskas prasidėjo Paryžiuje. Po pietų nusileidę CDG oro uoste turime visą laisvą vakarą. Rytdienos traukinys iš Austerlico stoties, tad ir mūsų nakvynė netoliese.

Hotel / Restaurant, https://www.bistrotlessansculottes.fr/, hotel.lessansculottes@orange.fr

Jei būtume rimti žmonės, tai toks „be kelnaičių“ viešbutis-bistro tikrai atbaidytų. Dideliam nustebimui tai buvo viena iš geriausių vietų, kada nors atrastų Paryžiuje.

Iš gatvės neatspėtum, kad čia gali būti viešbutis. Mus pasitiko garsiai klegantis baras ir barmeno šūksnis – „jūs dviese?“ Turi galvoje, ar reikia staliuko dviem?

Taip, mes dviese, bet mums reikia viešbučio. Supratinga šypsena nuskaidrino veidą ir nukreipė pas stambų arabą – viešbučio šeimininką. Kadangi buvom rezervavę per booking, tai nekilo klausimų, kiek valandų mums reikalingas viešbutis. Siaurais laipteliais pakilus (su lagaminais čia niekas nevaikšto…) į 4 aukštą, mūsų laukė visiškai paprastas, bet švarus ir tvarkingas kambariukas – tai, ko reikia po ilgos kelionės miegui.

Svarstant, kur valgysim, Rasa iš karto pareiškė, kad šitam bardakiškam bistro tikrai nevakarosim. Deja, daugiau kaip valandą pavaikščioję Bastilijos aikštės (dabar joje ne Bastilijos kalėjimas, bet „Opera Bastille“) prieigose grįžome į savo bistro. Ir likimas mums maloningas – paprastas meniu, 450 ml beaujolais. Interjeras prieškarinis – daug veidrodžių, paskutinį kartą apie 70 metus kažkada buvusia šviesiai geltona spalva nuteptos sienos ir puikiai besijaučiantys padavėjai. Nors mūsų galvas lenkia nuovargis, bet nuotaika puiki. Štai mano vieta Paryžiuje. Nors ir nemėgstu šio turistinio miesto.

Rytdienos ilgoka kelionė traukiniu iki Figeac, mus pasitiko geri draugai Anne-Marie ir Georges. Nors jie gyvena Vandėjoje, vaizdingoje vietoje netoli Lot upės turi „šeimos“ namą. Aplinkui nedideli kalnai, daug daug miško, akmeninga žemė, avys, karvės ir vis daugiau atsirandančių ožkų. Sūris Rocamadour turi puikų vardą, parsiduoda puikiai. Gal ir mes galime įnešti savo indėlį į Lot regiono ožkininkystės vystymą?

Pasirodo, kad galim, tik nesam tikri, ar norim. Anne-Marie su George mums draugiškai laikinam apsigyvenimui siūlo savo šeimos namą. Vos už 2 km nuo jo randame 100 ožkų melžiantį Yanick – 40 metų viengungį „jaunuolį“. Valdingi tėvai nuseno, jaunuolis vienas melžia ožkas, parduoda pieną kooperatinei sūrinei ir vos suduria galą su galu. Gal mes galėtume prie Yanick pieno gamybos pridėti sūrinę ir visiems gražiai gyventi? Apie tai ilgokai kalbėjomės su vietos ūkininkais Nicole ir Alain. Jų pamąstymas – visai realu.

Mūsų aktyvusis draugas Georges jau skambina į vietos žemės ūkio rūmus, besikuriančių ūkininkų skyrių… „Oi, ne, Georges! Dar pagalvokime! Ar tikrai norime investuoti į sūrinę Cahors ir vėl ilgiems metams piemenauti?“. Šeštadienio apsilankymas kaimo turgelyje apstulbino pirkėjų ir produktų gausa. Ir bent trys turgaus barai-bistro. Kažkas neįtikėtino – visiškas užkampis, iki Varėnos dydžio miestelio beveik valanda kelio, nuostabus turgus ir jokio supermarketo. „Oi, Georges, duok man tą žemės ūkio rūmų numerį – reikia susitikti, pasikalbėti, kaip čia greičiau kurtis.“

Kitas mūsų kelionės tikslas – CFPPA Olivier de Serres. Tai suaugusiųjų mokymo centras, turintis 200 ožkų ūkį ir sūrinę, beieškantis ožkininkystės-sūrininkystės dėstytojo darbui su besikuriančiais jaunaisiais ūkininkais. Prieš mėnesį pateikiau CV ir motyvacinį laišką ir štai – darbo pokalbis. Pats baisiausias dalykas, kad esu PRIIMTAS! O aš tik norėjau pabandyti, ar priims. Rasa grūmoja – prisisvajojai garsiai.

Nors laukia milijonas klausimų, bet lapkričio 1 d. bilietas nupirktas. Į kitą pasaulį, saulėtą Ardeche regioną ir vėl su ožkomis.

Vis dar sūrininkas Valdas

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: