Paminėtas unikalaus Margionių klojimo teatro devyniasdešimtmetis

0
13
Margionių klojimo teatro devyniasdešimties metų jubiliejaus artistai ir dalyviai R.Averkienės nuotr.

Gražiausiais vasaros žolynais iš tebežydinčių kaimo darželių ir pievų išdabintas Margionių klojimas vos talpino žiūrovus: vietinius margioniškius, kaime vasarojančius jų vaikus ir anūkus bei svečius, gausiai susirinkusius paminėti kaimui itin reikšmingos datos – Margionių klojimo teatro devyniasdešimties metų jubiliejaus. Ta proga dabartinės šio teatro vadovės Rimutės Avižinienės režisuota ir margioniškių suvaidinta A. Vilkutaičio–Keturakio komedija „Amerika pirtyje“, kurią pirmąkart jie vaidino prieš devyniasdešimt metų, ir čia vykusi tradicinė rajono kaimo teatrų šventė – konkursas „Citnaginė“ Juozo Gaidžio premijai laimėti puikiausiai paliudijo, jog šiame kaime gyvos ir dar ilgai gyvuos dzūkiško kaimo kultūros autentiškumą išsaugojusio fenomenalaus klojimo teatro tradicijos.

Dzūkiškom dainom jubiliejinę šventę kaip ir kiekvienąkart pradėjo kaimo dainininkės, o dzūkiškai ją vedė teatro vadovė Rimutė Avižinienė. Buvo prisiminta kaimo ir teatro praeitis, simboliškai nusilenkta legendiniam kaimo režisieriui Juozui Gaidžiui, teatro įkūrėjams, puoselėtojams ir jame vaidinusiems paprastiems kaimo žmonėms. Nes jie, kad ir jokių akademijų nebaigę, stebina savo duotybėmis. Kaip ir režisierius, mokslų nebaigęs, sako, kad ir tikro teatro nematęs, bet sugebėjęs nepaprastai režisuoti.
Vėliau charizmatiški margioniškiai taip įtaigiai suvaidino ,,Ameriką pirtyje“, kad žiūrovai plojo net atsistoję ir tvirtino, jog neabejotinai iš jų tikrai yra ko pasimokyt net ir profesionalams.
Margioniškiai visada buvo tikri patriotai ir lietuvybės puoselėtojai. 1920 metais lenkams užgrobus Vilniaus kraštą, kaime gana greitai susikūrė Šv. Kazimiero draugija, kurios nariai platino lietuvišką spaudą. Pirmąjį teatro spektaklį ,,Ameriką pirtyje“, vietinio jaunimo padedamas, pastatė Margionių pradžios mokyklos mokytojas Teofilis Sukackas. Tačiau norint vaidinimą rodyti, reikėjo važiuoti į Gardiną ir gauti ,,paveleniją“ (leidimą). Daug suvaržymų Margionių kaimo žmonėms teko patirti lenkmečiu. Lenkai nupjaudavo lietuvių pastatytus kryžius. Margioniškiai, tautinių ambicijų vedini, išgirdę, kad gretimame Marcinkonių kaime lenkai kryžių prie bažnyčios nupjovė ir Grūdos upelin įmetė, patys padarė kryžių ir savo kaime pastatė. Margioniškių kryžius išliko, nes jį kaimo vyrai net ir naktimis saugojo. Kitas sunkus etapas Margionims – 1939 metai, kuomet, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, visi kaimo vyrai buvo paimti kariuomenėn. Ne visi grįžo iš karo, kai kurie atsidūrė Vokietijoje ar net Kanadoje. Kiti, pabėgę iš nelaisvės, grįžo į gimtuosius Margionis. Vienas iš jų buvo Juozas Gaidys. Nuo kaimo darbų atitrūkęs, jis ne tik režisavo, bet ir pats parašė du vaidinimus – ,,Ašarų pakalnėje“ ir ,,Siratų ašaras“. Pirmasis buvo pastatytas 1941 metais birželio 20-ąją – kelios dienos iki karo. Savamokslis teatro režisierius, dramaturgas ir poetas kūrė apie Margionis – vaizduodamas savo kaimo žmones, jų papročius, gerąsias savybes ir ydas, o ant scenos kvietė vėlgi margioniškius, kurie vaidino daugiausia čia pat, kieno nors klojime. Jis su kaimo artistais pastatė devyniolika įvairių teatro vaidinimų. Šitie vaidinimai nebuvo vien tik pramoga, tai buvo ir tam tikras pasipriešinimas prieš tuometinės valdžios vykdomą politiką. Pasibaigus spektakliui Juozas Gaidys visada kreipdavosi į žiūrovus: „Brangus jaunime! Mylėk savo gimtąją Nemuno krašto žemę, mylėk liaudį, mylėk darbą, gamtos grožį, bet už vis labiausiai, mielas jaunime, mylėk savo brangiausiąjį turtą – savo motinas… Kad mūsų brangioji Tėvynė Lietuva didžiuotųsi jūsų kilniais ir ryžtingais darbais. Tada tik mes giedosime drąsiai ir išdidžiai: „Lietuva, Tėvyne mūsų…“. Kaimo „režisoriui“ J. Gaidžiui išėjus amžinybėn, teatro veikla buvo kiek apmirusi. 1993 metais Margionių kaime teatrui buvo pastatytas klojimas, teatrui vadovauti pradėjo ir vadovauja iki šiol Rimutė Avižinienė.
Ji džiaugiasi, kad nors iš Juozo Gaidžio spektakliuose vaidinusių jau nedaug yra belikusių gyvų, tačiau šiandieniniame teatre noriai vaidina jų vaikai ir anūkai. Iš viso vaidinančių, dainuojančių ir muzikuojančių klojime teatre yra dvidešimt. „Tai yra unikalu, kad toks teatrinis reiškinys gyvuoja devyniasdešimt metų. Margioniškiai norėjo padaryt spektaklį, kokį padarė jų seneliai ir proseneliai, ir jiems pavyko, užtat šiandien turime kuo pasidžiaugti“, – kalbėjo R. Avižinienė.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia