Prof. Jonas Grigas
Vis daugiau rašoma apie intensyviai kuriamą dirbtinį intelektą. Intelektas susijęs su protu, o protas – su smegenimis. Nors Antikinės Graikijos gydytojas Hipokratas dar ketvirtame amžiuje prieš Kristų smegenis iškėlė į žmogaus mąstymo ir jausmų centrą, daugelis vėlesnių medikų smegenų nevertino. Kitas senovės graikų filosofas Aristotelis manė, kad smegenys yra tik kraujo vėsinimo radiatorius. Atsirandant moksliniams metodams 17-me amžiuje, kitaip pradėta žiūrėti ir į smegenis. Vystantis technikai, atsirado ir techninis požiūris į smegenis. Žymus prancūzų filosofas Renė Dekartas smegenis ir nervus aprašė kaip hidraulinius mechanizmus. O 19-me amžiuje smegenis aiškino kaip garo variklius. 20-me amžiuje į smegenis pradėta žiūrėti kaip į kompiuterį.
Tačiau manoma, kad žmogaus smegenys galbūt savęs niekada nesupras. Juk negalime atsipjauti sviesto peiliu, padarytu iš sviesto. Žmogaus smegenys yra sudėtingiausia struktūra visatoje. Juos sudaro apie 85 milijardai nervų ląstelių, kurios 150-čia trilijonų jungčių siejasi su tūkstančiais kitų ląstelių. Kiekviena nervų ląstelė yra įėjimo-išėjimo prietaisas, apdorojantis duomenis. Į įėjimą ateina elektriniai kitų nervų ląstelių sužadinimai, perduodami sinapsėmis. Prietaiso išėjimas taip pat yra sinapsėmis perduodamų virtinė elektrinių signalų. Smegenys yra didelis masyvas tarpusavyje sujungtų elektrinių jungiklių. Šiuolaikiniai kompiuteriai taip pat turi milijonus tarpusavyje sujungtų elektrinių jungiklių, bet ar jie yra išmanesni už mus? Ar jie gali sukurti nepaprastą žmogaus gyvenimo ir minčių turtingumą? Net mūsų gilios fizikos ir chemijos žinios negali paaiškinti, kaip šis smegenų elektrocheminis aktyvumas generuoja sąmonę, nuotaiką, skausmo jausmą ar raudoną spalvą. Ir kaip šis neuronų aktyvumas, plintantis erdvėje ir laike, sukuria rišlią patirtį? Kadangi smegenys yra fizinė sistema, jie turi paklusti fizikos dėsniams, jie veikia panašiai, kaip kompiuteriai. Kompiuteriai yra „universalūs imituokliai“ ir gali imituoti visą informacijos apdorojimą, kurį vykdo žmogaus smegenys. Tačiau smegenys nėra kompiuteris. Kaip arti esame prie supratimo, kaip veikia mūsų smegenys? Ar dirbtinis intelektas padės mums suprasti smegenų veiklą? Smegenų sudėtingumą lemia nervų ląstelių sujungimo būdas. Nervų ląstelės nėra paprasti elektriniai jungikliai. Jas sudaro organinės molekulės, o ne silicio ir metalo komponentės, kaip kompiuteryje. Sinapsių jungtis užtikrina chemikalai – neurotransmiteriai, kurių yra šimtai rūšių. Neuronų tinklai yra dinamiški – jie nuolat keičiasi, priklausomai nuo perduodamos informacijos kiekio. Jie gali persiprogramuoti. Smegenis sudaro ne atskiros detalės, kaip kompiuteryje. Juos sudaro sąsajos su išoriniu pasauliu.
Esame visuomeniniai kūriniai. Žmogaus protas yra neatskiriamai susijęs su emocijomis – malonumu, kurį matematikai patiria įrodę teoremą, smalsumu, kuris skatina vaiką tyrinėti pasaulį, baime, kuri padeda mums įvertinti riziką. Tai nereiškia, kad dirbtinis intelektas negalimas. Tiesiog sukurti jį gali būti labai sunku. Apie dirbtnį intelektą pradėta šnekėti praeito amžiaus penktajame dešimtmetyje, sukūrus pirmąjį sksitmeninį kompiuterį. Tada amerikietis, dirbtinio intelekto tyrėjas Marvin Minsky pranašavo, kad po kelių dešimtmečių kompiuteriai pralenks žmogaus protą. Bet nepralenkė. Dirbtinio intelekto kūrimas paspartėjo atsiradus labai greitiems mikrokompiuteriams, elektroniniams neuronų tinklams ir mašininiam mokymuisi. Bet tokie tinklai nei nieko paaiškina, nei supranta. Google vertėjas verčia tekstą, nesuprasdamas nei vieno žodžio. Dirbtinio intelekto Šventasis Gralis būtų kompiuterio programa, kuri galėtų ne tik žaisti paprastų taisyklių žaidimus, bet taip pat atlikti sudėtingesnes užduotis, tokias kaip kalbos ir veido atpažinimą be papildomo perprogravimo. Kol kas tai nereali užduotis. Google neseniai sukūrė dirbtinį intelektą, kuris fotografijose atpažįsta kates. Bet dirbtiniam intelektui reikėjo parodyti milijonus kačių paveikslų, tuo tarpu kai vaikas keliskart pamatęs katę ją atpažįsta. Žmogaus smegenys sunaudoja 20-30 vatų energijos. Kompiuteris, atlikdamas kvintilijoną (10 laipsnyje 18) skaičiavimų per sekundę, sunaudotų šimtus megavatų energijos.
Didelį susidomėjimą kelia kompiuterių „neuromorfiniai lustai“, kurie fiziškai primena nervų ląsteles. Jie naudotų mažiau energijos. Europos sąjungos finansuojamas daugiamilijardinis Žmogaus smegenų projektas, skirtas sukurti pradžiai pelės, vėliau žmogaus smegenis, naudojant kompiuterius. Kūrimo metu gal geriau suprasime savo smegenis. Garsus amerikiečių fizikas, Nobelio premijos laureatas Ričardas Feynmanas yra pastebėjęs: „Ko negaliu sukurti, negaliu suprasti.“ Kol kas smegenų veiklos supratimas yra labai ribotas. Simonas Stringeris iš Oksfordo universiteto paskelbė straipsnį, kuriame rašo, kad geresni teoriniai informacijos perdavimo neuronų tinklais modeliai padės geriau suprasti smegenų darbą.
Nepagrįstai manoma, kad greitai pasirodys superprotingos mašinos. Šis tikėjimas remiasi klaidinga viltimi, kad žmogaus smegenys gali būti aprašytos kompiuterio kodais ir kad gyvensime amžinąjį gyvenimą, tarsi kompiuterio programos. Neaiški yra mūsų ateitis, neaiški yra neuromokslo ir dirbtinio intelekto ateitis. Atsižvelgiant į dirbtinio intelekto tyrimų mąstą visame pasaulyje, pažanga bus pasiekta. Jau dabar dirbtinis intelektas turi didelę įtaką ekonominiam ir socialiniam gyvenimui pasaulyje ir ateityje ji tik didės. Tačiau nėra pavojaus, kad numatomoje ateityje dirbtinio intelekto mašinos pakeis žmones ar elgsis su mumis, kaip su gyvūnais. Ar dirbtinis intelektas bus naudingas, ar žalingas priklausys nuo jo pritaikymo, kurį žmonės jam parinks. Kad mašinos įgys žmogaus intelektą, tėra tik kai kurių svajotojų spėlionė. Tiesa yra tokia, kad net jei tai ir galima, tai dirbtiniam intelektui iki žmogaus proto ar intelekto dar yra labai ilgas kelias.