Prof. Jonas
GRIGAS
Pasaulį dabar valdo mokslas ir technologijos. Tam reikia ne tik šiaip išsilavinusių, bet moksliškai išprususių žmonių. Kritiškai žiūrėdami į mokslą ir technologijas, pasaulį galime padaryti geresnį.
Į mokslą ir technologijas galima žiūrėti kaip į socialines institucijas ir jų veiklą: kaip mokslininkai ir technologai atskleidžia faktus ir juos taiko, kas yra kūrybingumas, kaip naujos idėjos pakeičia senas, kaip atsiranda naujos mokslo kryptys? Svarbus yra ryšys tarp mokslo, technologijų ir visuomenės, tarp mokslo, politikos ir valdžios — kas ir kaip valdo tyrimus, kas atsakingas už kai kurių technologijų keliamą pavojų? Visuomenei tai turėtų rūpėti.
Jei norime, kad mokslas tarnautų visuomenės gerovei, negalima nepaisyti jo klaidų ir blogų išvadų. Mokslininkai turėtų daryti pasaulį tik geresnį. Tyrinėdami jie atskleidžia ne tik nežinomus faktus ir reiškinius, bet ir nelaimių, tokių kaip Černobylio ar Fukušimos branduolinių nelaimių, priežastis. Politikų ir piliečių naudojimasis mokslu demonstruoja, kaip mokslas ir technologijos veikia teisėtvarkos ir valdžios sprendimus. Kai politikai ignoruoja mokslą – kenčia visuomenė. Pavyzdžiui, pasaulio mokslininkai straipsniuose ir konferencijų daugkartinėse rezoliucijose seniai ragina valstybių politikus griežtinti žalingos sveikatai elektromagnetinės spinduliuotės (EMS), sklindančios ypač iš mobiliųjų ryšių ir belaidžių prietaisų (telefonų, kompiuterių, Wi-Fi), normas. Lietuvoje buvusi sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė padarė atvirkščiai – 2015 m. spalio 30 d. buvusią leistiną EMS normą 10 mkW/cm2 padidino 10 kartų ir įteisino naują normą HG80:2015, leidžiančią kiekvieną žmogaus kūno kvadratinį centimetrą, pavyzdžiui, kiekvieną vaiko ir suaugusio akį, 24 valandas per parą veikti 100 mikrovatų spinduliuote. Tokia spinduliuotė jau net nėra silpna. Diegiami žalingą EMS skleidžiantys nuotolinio nuskaitymo vandens ir elektros skaitikliai, ruošiamasi diegti 5G mobiliųjų telefonų ryšį, kuris ypač padidins EMS miestuose. Šalies vadovai ir medikai dėl nepakankamos kompetencijos yra abejingi verslininkų žalojamai žmonių sveikatai. Pasaulyje rūpestį kelia technologijų įtaka klimato kaitai. Technologijos turi taip vystytis, kad kuo mažiau žalos darytų aplinkiniams. Visuomenė turi kritiškiau vertinti naujas technologjas.
Jaudina, kad mokslas ir technologijos panaudojamos žmonių nuolatiniam sekimui. Nesvarbu, ar tai būtų Google ar žmonių sekimas ir eksperimentai su jais mikrobangomis iš JAV ir Rusijos Žemės palydovų. Visi vertiname privatumą. O Kinijoje jau sekamas beveik kiekvienas žmogus. Nenorime, kad bet kas, žmonės ar elektroninės priemonės, sektų mus dieną naktį, kur mes esame ir ką darome. Prarasti galimybę gyventi nestebimiems baugina.
Jaudina militarizmo įtaka mokslui ir technologijoms, bet mokslui ir naujų technologijų kūrimui labai naudingas karinis finansavimas. Apmaudu, bet gyvename pasaulyje, kuriame valstybės nenusiteikę ginklus paversti noragais, ir atrodo, kad to niekada nebus. Turime kovoti prieš technologijas, kurios kelia pavojų žmonių ateičiai, kovoti prieš ginklų ir terorizmo nevaldomą plitimą. Bet būtų naivu galvoti, kad išsilaisvinsime iš senos giminystės tarp mokslo, technologijų ir karo.
Mokslininkai turėtų labiau įtakoti politiką. Jie neturi diktuoti politikams, nebent yra išrinkti į politinius postus. Tada jie tampa visuomenės tarnais. Mokslininkų balsas turėtų būti labiau girdimas priimant politinius sprendimus. Nėra paprasta sakyti tiesą valdžios atstovams. Reikia remtis įrodymais. Mokslininkų pareiga pateikti tuos įrodymus.
Kokia yra žmonijos ateitis šiais neramiais laikais? Žmonių rūšis yra tokia visli ir sugebanti greitai atsigauti, kad neverta manyti, kad žmonija išnyktų net didžiausių galimų katastrofų — branduolinių ar kitokių — atveju. Žmonės žūsta nuolat. Po Antrojo pasaulinio karo milijonai žmonių žuvo Europos keliuose ir šimtai milijonų buvo sužaloti. Bet kelia rūpestį mažėjanti žmonijos moralė — jos empatija, pagarba žmonių orumui, jautrumas tiesos paieškai, domėjimasis skirtingomis kultūromis ir kūrybingumu. Viską modeliuodami, nuo javų derliaus ir kūdikių skaičiaus iki Žemės atmosferos, esame pavojuje tapti tik didžiosios planetinės istorijos mašinos sraigteliu, rūšies, kuri susikūrė laisvę ieškoti, tyrinėti, kentėti ir svajoti.