Grybaulios takais

0
28

Romas Norkūnas

Truputis sniego ir šaltuko, ir stiprus vėjas už lango, toks oras, kada nesinori eiti į kiemą. Bet pirmą dieną po Kalėdų buvo kiek geriau, vėjas, regis, buvo silpnesnis, ir truputį pasnigo. O šaltuko gruodį išvis buvo labai nedaug, net ir naktimis dažniausiai laikėsi pliusinė temperatūra, – priešžiemis vis dar neužleidžia vietos tikrajai žiemai.
Tuo metu, kai snigo, buvome Grybaulios kaime, viename iš vienkiemių šalia tvenkinio, kur atnaujintoje troboje gyvena Rasa ir Jan. O prieš tai nemažas žygeivių būrys buvome sustoję dar paslaptingesniame vienkiemyje, kuris yra jau netoli Musteikos upelio žočių. Čia, šitoje bebrų karalystės apsuptyje, gyvena menininkas Kastytis Skromanas, kuris, nežinia kaip palaikydamas ryšį su pasauliu, linksmai ir energingai nusiteikęs, laukė žygeivių. Šį kalėdinį žygį suorganizavo musteikiškė Onutė Grigaitė, jo dalyviais buvo visi norintys, tiek maži, tiek dideli iš Darželių, iš Šklėrių, iš Margionių, ir iš Briuselio, ir iš Vilniaus bei Kauno.
Kąstyčio troboje, žinoma, įdomu. Jeigu reikėtų ją trumpai apibūdinti, sakyčiau, jog tai gamtos menininko – dailininko namai, į kuriuos atkeliauja gamta, sumišusi su dailininko įspūdžiais. O juk didžiausią įspūdį čia, šitame paslaptingame vienkiemyje, man ir daro gamta. Net kelminis avilys didingai, nors ir be stogelio stovi kieme. O šalia trobos tekančioje Grūdos upėje šeimininkauja bebrai. Gal ir ne vienintelė ši bebrų užtvanka Grūdos upėje, bet natūrali, kurią nežinia kaip sukūrė bebrai, šie nenuilstantys padarai įveikė net tokią upę! Dabar ir galvoju, kur yra jų galimybių riba? Tokie šaltiniai kaip Musteika ar Skroblus dažnose vietose jau yra tapę kaskadiniais tvenkiniais. Gal bebrams čia patinka ir tai, kad Grūda šioje vietoje turi platų pelkėtą slėnį, kuris yra pilnas geros karningos miedienos jų pragyvenimui. Nežinau dėl ko ilgėliau sustojau prie bebrų. Gal būt dėl to, kad paslaptingoji Margionių naujakurė Kristina vis bėdavoja dėl jų, kas kartą eidama prie Skroblaus ir, rūpesčių kupina, ieško, kas galėtų pagelbėti išvalyti šį šaltinį. Patarimas gal ir būtų toks – rūpintis reikia, tačiau daryti tai reikėtų turbūt pačiam ar su draugais, vieną kartą išvalyti bent vieną užtvanką ir kasdieną vis pasižiūrėti, gal ir būtų sunku, bebrai taip lengvai nenusileidžia. Tačiau taip galima įprasminti savo buvimą prie Skroblaus, kasdieną vis stebint pasikeitimus.
Nuo minčių apie bebrus vis tik norisi sustoti ir prie kitos minties. Atrodo, kad Grybaulia yra vienas labiausiai nuskriaustų tarybiniais metais vykdyto melioracijos vajaus kaimų. Čia buvo iškirsti milžiniški plotai sengirės ir įkurti tvenkiniai. Pakiliai apie tai pasakoja Musteikoje vasarojantis Antanas Garuckas, kuris, regis, ir projektavo tuos visiškai nerentabilius tvenkinius. Atrodo, jog taip buvo prarastas kaimo vientisumas, pasikeitė kaimo istorija – dingo kaimo paslaptingumas ir didžiulė giria, apie kurią štai ką visai neseniai pasakojo buvęs ilgametis jėgeris, gyvenęs Musteikoje, Antanas Averka, kuris nustebo, kai nebeliko Grybaulios tvenkinių: „Tai nėra tos žuvininkystės visai? Jokių žuvų nėra? Ot tai tau, kokį mišką sugadino! Aš tada dyrbau gamtos apsaugoj, ca Baravykas viskų darė, aš jam sakiau, jis atvažinėj pas mani, sakau, ponas sakratoriau, gaila miško… Ką čia gaila miško! Žiūrėk koks bus pelnas, žmonėm kiek maisto… O tan miškan laikėsi briedžiai, laikėsi šernai, laikėsi lūšys, laikėsi styrnos, laikėsi vilkai, gera buvo kurtinių tuoktavietė Grybaulios raiste, aš ten važinėjau ir su Sniečkum ton tuoktavietėn, su Songailu kurtinių medžioc, ir raikė tep sunaikyc tų miškų, kų jie dartės daris iš tų tvenkinių…“. Galima dabar visaip apie tai galvoti, gal po laiko visi gudrūs. Bet ar gamtos žmogus gali turėti tiek agresyvumo, kiek turi įvairūs mūsų vartotojiškumą didinantys ir visaip tai pateisinantys planuotojai, ar galima sustabdyti tokius projektus? Ne visada. Pakankamai tylūs turbūt buvo anuomet tie balsai, kai beveik viską valdė viena partija. Kaip tylūs, bet nuoseklūs tie gamtos mylėtojų balsai ir dabar. Bet jie yra. Nenuilstančio Andrejaus Gaidamavičiaus, ištvermingojo Henriko Gudavičiaus… O štai pats garsiausiais dabar vis radijo bangomis atsklindantis yra Švedijos mergaitės, Gretos Tiūnber, balsas. Sunku jį vertinti, bet tikro skausmo dėl visos planetos ateities gaida skamba jame su pirmaprade jaunatviška širdgėla… Ir vis tiek yra sunku ir dabar, gal dar sunkiau, ir tie pasikeitimai miškuose dabar ir stebina, ir glumina.
Šį ilgamečio Musteikos jėgerio pasakojimą labai gyvai gali papildyti ir toks viename iš Darželių kaimo vienkiemyje, kuris yra netoli Grybaulios, gyvenusios Agotos Grigienės pasakojimas. Visai nesenai ji dar pasakojo apie tai, kaip įklimpo ar tai Apšūtų, ar tai Vigano pelkėje. Įdomi vieta šalia šio vienkiemio, kur ir dabar trumpam sustojome. Kaip gerai, kad šių pelkynų nepasiekė melioracija, čia esant galima įsivaizduoti, kokios anksčiau čia buvo girios, jeigu įklimpus į balą kyla baisios mintys apie miškuose gyvuojančias risias, taip vadina čia lūšis: „…jei ne teleponas, tai kap būt? Žūrau jau, vaikeli, tai cik dzvi padalos, misnu jau tuoj.. Tai Rimas sako kap būt? Nu tep būt ir buvy, neišainu ir… Sako būt suėdy vilkai. Sakau, vilkai tai vilkai, ale risios kap būt atajy…“. Istorija ta netrumpa, Agota mėgo pasakoti. Bet kaip keista, kad atsivertus Henriko Gudavičiaus „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ 116 puslapį, taip pat skaitai Grybaulios istoriją, kur Henrikas prisimena Vlado Valentukevičiaus pasakojimą apie aklą savo tėvą, kuris labai mėgo skaldyti malkas.
Šio žygio maršrutą taip pat parinko Onutė Grigaitė, o pradžia buvo nuo geležinkelio tilto per Grūdos upę, toje vietoje, kur anksčiau stovėjo geležinkelio apsaugos namelis. Namelio nebėra, ir traukiniai į Berlyną nebevažiuoja. Tiems, kas skuba į Europą, čia lyg ir nėra kelio. Bet tų kelių yra ir taip pakankamai. Galima apie tai kalbėti ir tiesiogine, ir pelkeltine prasme, bet aš nesu iš tų, kuris ragintų skubėti tenai. Man labiau patinka su savo aplinka čia, vietoje, susigyvenę žmonės. Šį sykį mes pamatėme ir paslaptingąsias draves, kuriose dar, regis, visai nesenai laikėsi bitės, o prižiūrėjo jas Grybaulios vienkiemyje gyvenęs taip vadinamas Anglikas, tas pats Vladas Valentukevičius, kurį priminė Henrikas. Gal tokių pasakojimų, kokius turime užrašę, galima būtų užrašyti ir dar daugiau. Daug ką įdomaus turbūt papasakotų čia gyvenantys bitininkai Pranas Marcevičius, Izidorius Marcevičius. Juk buvo kažkur ir paslaptingoji Pabijono dravė, ar dar surasim bent jos žymes, kaip šį sykį suradome nedidelį avilėlį, taip vadinamą vabiką, kuris buvo skirtas bičių spiečiams gaudyti. Grybaulios tvenkinių nebeliko, tačiau buvusių tvenkinių vietoje dabar žydinčios pievos yra geros ganyklos bitėms, čia greičiausiai ir musteikiškės kartais atskrenda, ypač kai žydi gaurometis. Trys bitynai supa šią vietą. O jeigu yra bičių, tai bus ir vietinių žmonių, kurie saugo ir šio daugiausia vienkiemiais išsibarsčiusio kaimo istoriją.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia