Prof. Jonas Grigas
Seniai astronomai kalba apie juodąsias bedugnes kosmose, bet iki praeitų metų balandžio niekas jų nebuvo matę, kol tarptautinė radioastronomų komanda paskelbė stulbinantį juodosios bedugnės šešėlį, rodantį tamsią šerdį, apsuptą šviesiu žiedu, sukurtu zvimbiančių aplink jį fotonų. Mažai kas įsivaizdavo, kad galima pamatyti juodąją bedugnę. Dėl stiprios gravitacijos jos neturi skleisti šviesos.
Bet prieš 2 dešimtmečius astronomai pradėjo galvoti, ar negalėtų pamatyti karštų besisukančių dujų apie bedugnės kraštus? Jų švytėjimas galėtų būti matomas milimetrinių radijo bangų ruože. Astronomai dėmesį nukreipė į supermasyvią juodąją bedugnę M87 Mergelės žvaigždyno galaktikos centre. Tam pasitelktas neseniai sukurtas tarptautinis teleskopas Event Horizon Telescope (EHT). Dirbo 200 pasaulio mokslininkų su savo įranga. EHT tarnavo milimetrinių ir submilimetrinių radijo bangų komplektas ALMA iš 66 lėkštinių antenų Čilės kalnuose.
Juodosios bedugnės M87 vaizdas, rodantis gravitacijos išlenktą fotonų žiedą.
2019 metų balandžio mėnesį, po keleto metų darbo, mokslininkai gavo 1,3 milimetro mikrobangomis juodosios bedugnės M87 vaizdą. Jos siluetas puikavosi pasaulio spaudos puslapiuose. Jos aprašymas užėmė 6 žurnalo „Astrophysical Journal Letters“ puslapius.
Teoretikams tai buvo puikus gravitacijos teorijos patvirtinimas. Dabar, 2020 metais, astrofizikai siekia gauti kitos juodosios bedugnės, Sgr A*, vaizdą. Jie turi tikslesnių duomenų apie jos masę, dydį, ir atstumą nei apie M87. Tyrimams bus panaudotos submilimetrinės 0,86 milimetro mikrobangos.
EHT tobulinimas ir antenų išdėstymas beveik visame Žemės rutulyje, tikimasi. padės gauti ne tik statinius vaizdus, bet ir juodųjų bedugnių veikimą – medžiagos įsiurbimą ir jos išpylimą į didelės energijos čiurkšles, kurios šaudo iš jos polių milijonus šviesmečių į erdvę. Kaip šios čiurkšlės kuriasi, yra didelė astrofizinė mįslė.