Karpinių menas – gilias tradicijas turintis taikomosios-dekoratyvinės dailės žanras. Karpiniai iš popieriaus yra savita meno šaka, padedanti atsiskleisti kūrybingai asmenybei ir turinti senas tradicijas. Popieriaus karpinius turbūt esame karpęs ne vienas, tačiau ar kada domėjomės, kaip atsirado ši dailės šaka, kokia buvo šių trapių meno kūrinių reikšmė ir paskirtis? Remiantis Felikso Marcinkaus knyga „Lietuvos ir pasaulio popieriaus karpinių menas“ (2010) trumpai apžvelgsiu popieriaus karpinių meno raidą. Popieriaus karpinių menas gimė Rytų šalyse. Vėliau jis paplito po visą pasaulį. Viduramžiais Vakarų Europoje karpymo menas tapo tradicija: tarp miestiečių jis išpopuliarėjo kaip puiki buities pagyvinimo priemonė, tarp aukštuomenės – kaip portretų-siluetų kūrimo budas.
Lietuvoje popieriaus karpiniais pradėta užsiiminėti XVI a. Pirmieji karpiniai buvo pritaikyti didikų antspaudams ženklinti ir puošti. Kai popieriaus šalyje atsirado daugiau, jis tapo prieinamas ir žemesnio luomo žmonėms. Imta jį naudoti kaimo buičiai puošti. Itin populiarūs namų interjero puošybai popieriaus karpiniai buvo XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Nereta šeimininkė švenčių išvakarėse savo pirkią dabindavo karpytomis užuolaidėlėmis, užtiesalais ar juostelėmis ant lentynų kraštų. Ant žibalinių lempų ar šviestuvų būdavo dedami balti karpyti gaubtai ir kt. Tačiau popieriaus karpiniai dėmesio nesulaukė, jie nebuvo eksponuojami pirmoje lietuvių dailės parodoje 1907 m. Inteligentija karpinius laikė vargingumo požymiu, mažai išprususių žmonių užsiėmimu. Todėl jie sparčiai ėmė nykti. Tradicinio karpymo subtilybių vaikus mokė tik viena kita močiutė. Taigi karpiniai buvo daugiausia taikomojo pobūdžio, jie atstojo brangius pirktinius nėrinius.
Meninis karpymas istorikų ir dailėtyrininkų mažai tyrinėtas. Lietuvos spaudoje karpyba kaip meno šaka pirmą kartą įvardyta tik 1959 m. A. Stravinskienės staripsnyje „Karpiniai – irgi menas“. Saugant ir atgaivinant popieriaus karpinių meną labiausiai nusipelnė Julija ir Antanas Daniliauskai. A. Daniliausko ir jo šeimos iš pateikėjų surinkta medžiaga apie karpinius ir karpymą saugoma Lietuvos istorijos instituto archyve. 1979 m. A. Daniliauskas paskelbė didžiausios išliekamosios vertės mokslinį darbą „Lietuvių liaudies popieriaus karpiniai XIX-XX a.“.
1966 m. įsikūrus Lietuvos tautodailininkų sąjungai, buvo atkreiptas dėmesys į popieriaus karpinių būklę šalyje. 1981 m. Vilniuje surengta pirmoji respublikinė popieriaus karpinių paroda, kurioje savo kūrybą eksponavo trisdešimt autorių. Pirmą kartą į tarptautinę parodų areną Lietuvos popieriaus karpiniai pateko 1967 m. Sąjunginėje parodoje Maskvoje, kur buvo eksponuota J. Daniliauskienės kūryba. Išskirtinis reiškinys – karpytojų dalyvavimas Kanadoje tarptautinėje miniatiūrų parodoje 1987 m. XX a. 8 ir 9 dešimtmečių sandūroje atsiskleidė daug naujų gabių karpytojų. Lietuvos popieriaus karpinių menas papildė Lietuvos liaudies meno visumą. XXI amžiuje Lietuvos popieriaus karpiniai tapo viena populiariausių dailės šakų ir yra svarbi šalies meniniame gyvenime.
Varėnos krašte popieriaus karpinių meną puoselėja menininkės Rita Zlatkutė, Joana Grigaitienė, Diana Atajeva.
Rita Zlatkutė
Rita Zlatkutė gimė 1961 m. Šilutėje, dabar gyvena ir kuria Varėnoje. Dailininkė, keramikė. Nuo 2010 m. yra tautinio paveldo produktų gamintoja. Parodose dalyvauja nuo 1979 m. Menininkė daro karpinius, kurie buvo eksponuojami Varėnos rajono savivaldybėje bei Varėnos kultūros centro salėje. Karpinių techniką dailininkė pirmąsyk išbandė dirbdama Varėnos meno mokykloje, tačiau rimčiau ja susidomėjo sudalyvavusi Zyplių dvare (Šakių raj.) vykusiame Tautodailininkų plenere. 2003 metais pasirodžiusioje knygoje „Karpiniai. Tapyba“, menotyrininkė Ugnė Kraulaidytė apibūdino R. Zlatkutės kūrybą: „R. Zlatkutė dažniausiai renkasi simetrinę karpinių kompoziciją, sukuriančią darnos bei harmonijos įspūdį ir lieka ištikima seniesiems tautodailės principams. Grakštus gamtos motyvų stiebimasis į viršų primena gyvenimo vertikalės, nukreiptos dvasios kryptimi, egzistavimą. Šiuose karpiniuose ryškus pozityvus pradas, džiaugsmingos ramybės teigimas, nuoširdumas. Juose besiskleidžiantys žiedai – tarsi prarasto Rojaus sodo reliktas, kalbantis apie atsivėrimą saulei ir vėjams, grožio ir pilnatvės laiką.“
Joana Grigaitienė
Pedagogė Joana Grigaitienė laisvalaikiu komponuoja karpinius. Ji yra padariusi 16 karpinių paveikslų Varėnos „Ryto“ vidurinės mokyklos (dabar „Ryto“ progimnazija) aktų salei ir lietuvių kalbos kabinetui, parengusi asmeninę karpinių, nuotraukų ir savo knygų parodą Varėnos švietimo centre. Su pedagogės, literatės, menininkės Joanos Grigaitienės karpiniais buvo galima susipažinti Varėnos viešojoje bibliotekoje, kai 2016 m. kovo 20 – balandžio 11 d. veikė J. Grigaitienės karpinių ir spaudinių paroda. Paklausta, kodėl ji karpo, J. Grigaitienė atsakė: „Kodėl aš karpau? Manau, kad jei žmogus imasi kokios veiklos, tai jam šito reikia. Juk visais laikais buvo stengiamasi pagražinti savo namus įvairiais būdais. Suprantama, kad menininkų sukurtų darbų vertė yra kita, bet juos įsigyti galėjo tik patys turtingiausieji. Tad polinkio į meną raiška buvo pagal galimybes. Kaip bebūtų, pamatai visokiai kūrybinei veiklai yra genetika, o tuomet − lavinimas ir tobulinimas. Vaikystėje pirmiausia susidūriau su bažnytinio meno pavyzdžiais, tarp kurių buvo ir mūsų tėčio medžio raižymo darbai: paveikslų rėmai, altoriai, klausyklos, klaupkos. Tie įspūdžiai buvo įtvirtinti senelių dvare, kur visi baldai buvo su raižiniais. Kai mokiausi, sąsiuvinių paraštėse atsirasdavo vietos panašiems ,,ornamentams“… Tačiau gal buvo per silpni tie gabumai, kad dailės keliu nepasukau. Manau, kad pašaukimas būti žodžio mokytoja buvo stipresnis. Nors kas žino? Jeigu dabar vis atsiranda poreikis ,,paraižyti“ nors ant popieriaus… Mėgstu padailinti ir velykinius kiaušinius panašiu principu. Mintis ilgokai neduoda ramybės, kol jai nesuteikiu pavidalo, nors suprantu, kad reikėtų profesionalaus pasirengimo.
Požiūris į tautodailę įvairus. Gal meniškumo atžvilgiu ir nėra didelės vertės, bet jie svarbūs kitu aspektu – žmonių tarpusavio ryšiais, kurie nematomi, bet išgyvenami, jaučiami. Kol egzistuos kultūrinės jungtys, tol mes galėsime kalbėti apie savo tautos išlikimą, vienybę, ateitį. Šiuo atžvilgiu man labai gražus bendruomenių judėjimas.“
Diana Atajeva
Gimė 1964 m. Varėnoje. Dianos Atajevos talentą dar mokyklos suole įžvelgė dailės mokytoja, dabar jau pensininkė, Gailutė Giedraitienė. Iki įgydama teisininkės kvalifikaciją nuo vaikystės svajojo dirbti kine. Maskvoje baigė Kinematografijos institutą ir įgijo kino ir televizijos ekonomisto specialybę. Paklausta, kaip būdama tokios rimtos ir griežtos profesijos atstovė sugeba kurti tokius kruopštumo reikalaujančius meno kūrinius, moteris sako, jog profesiją galime įgyti, kokią norime, o štai potraukį kūrybai turi ne kiekvienas. Be to, ypatingo kruopštumo reikia ne tik kuriant karpinius, bet ir nagrinėjant bylas. Diana Atajeva parodose dalyvauja nuo 1989 m. ir yra surengusi ne vieną savo darbų parodą. Jos karpiniai įtraukti į tarptautinį katalogą. Apie jos parodas buvo rašoma periodinėje spaudoje: Dzūkijos nacionalinio parko laikraštyje „Šalcinis“, ,,Alytaus naujienose“ , Varėnos laikraščiuose „Giružis“ bei „Merkio kraštas“.
Tautodailininkas medžio meistras Algirdas Juškevičius, dalyvaudamas 2012 m. vasario mėnesį Alytaus kultūros ir komunikacijos centro ekspozicijų salėje Dianos Atajevos karpinių iš popieriaus asmeninės parodos atidaryme, pastebėjo, kad „kūrėja laikosi karpinių iš popieriaus tradicijų, formų, simbolių. Jos darbuose ir rūtos, ir tulpės, paukščiai, visa tai išsiskleidžia ir auga kaip Pasaulio medis“. Seimo narė Dalia Teišerskytė Dianos karpiniuose pamatė „kuriančio žmogaus stiprybę ir trapumą“. Varėniškės Dianos Atajevos karpiniai 2013 metais buvo eksponuojami Seime, stiklinėje galerijoje, jungiančioje Seimo II ir III rūmus. Šią parodą suorganizavo tuometis Seimo narys (dabar Varėnos rajono meras) Algis Kašėta.
Parengė Laimutė
Cibulskienė
Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė