Šiaudų panaudojimas senovėje iš tiesų buvo labai platus. Į šiaudą žiūrėta kaip į nenutrūkstamos gyvybės simbolį, nes javo šiaudas užaugina varpą ir subrandina grūdą, kurį pasėjus išauga naujas daigas. Žmonės šiaudais dengė savo namų stogus, pynė skrybėles ir vyžas, klojo į lovą. Per didžiąsias šventes namus puošė šiaudinėmis saulėmis, žvaigždėmis, snaigėmis, paukšteliais. Šiaudiniai puošmenys yra liaudies kultūros reiškinys, leidžiantis pažinti ne tik tautos kūrybingumą, bet ir pasaulėžiūrą.
Vienas gražiausių puošmenų tradicinėje lietuvių kultūroje yra iš šiaudų surišti sodai. Iš visų tautodailės rūšių sodas yra paslaptingiausias, mistiškiausias. Sodai atsirado valstiečių trobose. Dažna kaimo moteris mokėjo ne tik austi, bet ir sodus rišti. Sodai buvo svarbi tautos papročių dalis. Pakabintas virš kūdikio lovelės sodas turėjo apsaugoti nuo blogio ir sustiprinti mažylį. Per mergvakarį merginos gražiausius linkėjimus įpindavo į vestuvinį sodą. Tikėta, kad per Vėlines mūsų artimųjų sielos grįžta namo ir gali pailsėti palubėje besisukančiame sode.
Pagrindinė sodų kompozicinė figūra – dvylikos šiaudelių, simboliškai primenanti dvylika metų mėnesių. Sodo konstrukcija griežta ir taisyklinga, pagrindinės detalės – keturkampės ir trikampės, iš jų surišami reketukai. Tokios pat formos yra ir sodas: vienas jo smaigalys nukreiptas į viršų, kitas – į apačią. Viršutinė piramidė kaupia kosmoso energiją, apatinė atiduoda.
Dar prieš kelis dešimtmečius dažnoje kaimo troboje buvo galima pamatyti palubėje kabantį iš šiaudų surištą sodą. Lietuviai jais puošdavo namus prieš Velykas ir Kalėdas, dovanodavo per krikštynas ir vestuves, tikėjo jų sakralumu. Mūsų dienomis sodų vėrimo tradicija pamažu atgimsta. Tradiciniai šiaudiniai sodai ir šiandien populiarūs Suvalkijoje ir Dzūkijoje, ypač jie paklausūs kaip kaimo turizmo sodybų puošmena. Kiekviename krašte galima rasti tautodailininkių, gaivinančių sodų fenomeną. Varėnos krašte taip pat rasime ne vieną šiaudinių sodų meistrę.
Viena iš jų – Malvina Česnulienė (1916-1998 m.), gyvenusi Mančiagirės kaime. Apie šią garsiąją šiaudelių pynėją Česlovas Skaržinskas straipsnyje „Lemtingas ženklas vestuvių dieną“ (Dainavos žodis. – 1998, birž. 10, p. 2-3) rašė: „Vedė ji mus į trobą tarsi senus pažįstamus, tarsi seniai Mančiagirėje gyvenančius. Didžiausiame pirkios kambaryje nuo lubų ant siūlų pakabintos leidosi dailiai iš šiaudelių nupintos antelės ir žvaigždžių spiečius. Per kelias savaites vėl visokių stebuklų sukūrusi. Mat kaip pasakojo Malvina, greitai jos šiaudelių sodus svečiai išsivežioja. Net iš Kanados, Amerikos pas ją atvažiuoja. Jos kūrinius į Vilnių, į visokias mažesnes parodas nuvežę buvo“.
Apie M. Česnulienę pasakoja ir Henrikas Gudavičius straipsnyje „Jeigu yra šaltinis…“ (Dainava: dzūkų kultūros žurnalas. – 2001, Nr. 1, p. 56-57), kuriame pateiktas pačios Malvinos Česnulienės atsiminimų fragmentas: „Tėvulis mūs, mes buvom keturios mergaitės, atneša būdavo, šiaudų, prikarpo tų šiaudelių ka būt vienodi, nu ir tadu – adata, siūlas, ir jau veriam, ir pridarom visokių paukštelių ir žvaigždžių. Dvylika strėlių – tai visi metai. Dvylika mėnesių, ir tai jau būna Kalėdų žvaigždė.“
Dar vienos šiaudinių sodų virtuozės iš Marcinkonių kaimo Marijos Gaidienės (1912-2004 m.) iš šiaudų sukurti sodai, paukšteliai, saulutės ir kitos puošmenos yra pasiekusios JAV, Olandiją, Prancūziją ir nemažai kitų šalių. Jos kūriniais grožisi Rumšiškių buities muziejaus lankytojai. Daugybę savo šiaudinių kūrinėlių M. Gaidienė padovanojo vaikų namams ir kitiems mažųjų kolektyvams. Jos pagaminti šiaudiniai žaisliukai buvo papuošę Kalėdų eglutę Prezidentūroje.
Apie šią talentingą sodų rišėją Laisvūnė Baikštytė straipsnyje „Iš šiaudo – Kalėdų žvaigždė“ (Meisteris. – 1998, Nr. 12, p. 46-47) rašė: „86-erių sulaukusi Marija Gaidienė tamsias dieneles stumia narstydama šiaudelius. Jos pirkia pačiame Marcinkonių pakraštyje nukabinėta šiaudiniais sodais, sietynais, girliandomis, ant komodos, stalų – javo stiebo vazos, padėklai. Palubėje varpų plunksnomis plasnoja paukšteliai, sienos spindi kalėdinėmis žvaigždėmis ir pintais takeliais.“
Apie M. Gaidienę spaudoje buvo paskelbta ir daugiau straipsnių: Irenos Leonavičiūtės „Šiaudiniai vienatvės skrajūnai“ (Lietuvos žinios. – 2001, rugs. 17, p.18; Dainavos žodis. – 2001, rugs. 27, p. 4), Marijos Sereičikaitės „Paukščiai suteikė sparnus“ (Respublika. – 2002, rugs. 21, p. 23), „Skriskit, paukšteliai, aukštyn…“ (Ūkininko patarėjas. – 2000, gruod. 23, p.11) ir kt.
Varėnos krašto kultūrinis gyvenimas neįsivaizduojamas be tautodailininkės Saulės Lazarevičienės meniškų kūrybos darbų. Be jos darbų neapsieina ir Varėnos krašto kūrėjų darbų parodos ir mugės, kuriose sužiba menininkės juostos, verbos, sodai ir kiti dirbiniai iš šiaudų. Didžiausias tautodailininkės rištas sodas buvo padovanotas Lietuvos atstovybei Briuselyje. Tai – liudijimas, kad darbščios kūrėjos rankose net ir paprastas šiaudas gali tapti įspūdingu kūriniu.
Sodų vėrimas yra ketvirtasis S. Lazrevičienės pomėgis (pirmas pomėgis – verbos, antras – audimas, trečias – augalų kompozicijos). Išskirtinis jos darbas – „Bičių spiečius“, suvarstytas iš 5 tūkstančių šiaudelių.
Danielius Mickevičius knygoje apie Varėnos krašto šviesuolius „Kaip tiltelis iš širdies į širdį“ (Vilnius, 2010, p. 44-51) meninėje apybraižoje „Visatos pradžia Panočiuose“ apie Saulę Lazarevičienę rašo: „Atidžiau apžiūrėjus Saulės sodus galima juose įžvelgti ne tik gamtos tvarką; jos sodai kalba ir apie žmonių tarpusavio ryšius, jų būtinumą. Kiekvienas šiaudelis – kaip ir žmogus – remiasi vienas į kitą, taip palaikydami visuomenės ar sodo vientisumą.. Veriant sodą reikia ne tik begalinės kantrybės, bet į jį privalai sudėti visą save, visą dvasinę šilumą…“
Viena ryškiausių sodų iš šiaudų rišėjų yra tautodailininkė Marija Liugienė (Zalanskaitė), kilusi iš Mardasavo kaimo. Nuo 1993 metų dirba Vilniaus etninės kultūros centre, kuriame specializuojasi tradicinių amatų (šiaudinių sodų pynimo ir kt.) mokyme. Tautodailininkė ypač daug jėgų skiria tradicinių sodų propagavimui ir žinomumui. Pati M. Liugienė sodus riša jau kelis dešimtmečius. Jos rišti sodai yra iškeliavę į Japoniją, Airiją, Tibetą, Vokietiją, Peterburgą ir kt. Parodose pradėjo dalyvauti nuo 2006 m., 2011 m. oficialiai tapo tautodailininke – įgijo Meno kūrėjo statusą (autorės darbams suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas). Sodus rišti menininkė mokėsi iš senų žmonių, po kruopelę surinkusi žinias apie šiaudų paruošimą, tradicinio sodo proporcijas ir struktūrą.
M. Liugienė buvo pagrindinė 2013 m. Lietuvos nacionaliniame muziejuje surengtos respublikinės sodų parodos „Sesė sodų sodina“ sumanytoja. Šioje parodoje savo surištus sodus eksponavo ir Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojos Virginija Pugačiauskienė ir Laima Saviščevienė. Varėnos rajonui atstovavo ir garsi sodų rišėja Saulė Lazarevičienė iš Panočių kaimo. (Šalcinis. – 2013, gruodis, p. 8).
M. Liugienė 2015 m. organizavo tarptautinę konferenciją „Sodų tyrimai ir sklaida“, kurioje dalyvavo sodų tyrinėtojai iš Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, Suomijos, Ukrainos. Tautodailininkės iniciatyva surengtos parodos Lietuvos Respublikos Seime, Lietuvos radijo ir televizijos patalpose, Lietuvos kinematografininkų sąjungoje, „Pegaso“ knygyne. M. Liugienė pravedė daugybę seminarų, paskaitų, davė interviu žiniasklaidai, jos pastangomis sodai buvo įtraukti į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių Sąvadą. Kiekvienais metais M. Liugienė praveda daugybę praktinių sodų rišimo seminarų. Jos mokiniai, iš jų kai kurie dabar jau žinomi tautodailininkai, riša ir moko rišti sodus daugelyje Lietuvos vietovių.
M. Liugienė ne kartą viešėjo Varėnos viešojoje bibliotekoje. 2016 metų balandžio 6 dieną Varėnos viešojoje bibliotekoje M. Liugienė pristatė knygą „Sodo rėda“ (antras, papildytas leidimas, Vilniaus etninės kultūros centras, 2016; pirmas leidimas išleistas 2012 m. ) ir meninės dokumentikos filmą „Dangaus sodai“ (režisierius Algirdas Tarvydas). M. Liugienė yra minėtos knygos sudarytoja bei filmo sumanytoja. Leidinyje pasakojama apie tradicinius lietuviškus šiaudinius sodus: jų simbolikos archetipus, sakralumą, pritaikomumą. Pateikiama gausybė sodų pavyzdžių, pristatomos ryškiausios sodų rišėjos. Dokumentinis filmas „Dangaus sodai“ – tai pirmas bandymas pažvelgti į unikalų Lietuvos paveldo kūrinį iš įvairių pusių – buitinės, apeiginės ir paprotinės. Filme pristatomos žymiausios Lietuvos sodų rišėjos, jų darbai. Filme pamatysime ir Varėnos krašto darbščiąsias sodų meistres: Saulę Lazarevičienę, Mariją Liugienę ir Laimą Saviščevienę, kurios pasakoja, kaip ir kodėl pradėjo rišti sodus, ką jie joms reiškia, kaip paruošti šiaudus ir t. t.. Apie sodų sakralumą pasakoja etnologai Jonas Vaiškūnas ir Vytautas Tumėnas. Filmas baigiamas vaizdais iš pirmosios respublikinės sodų parodos, vykusios Lietuvos nacionaliniame muziejuje 2013 m. gruodį – 2014 m. sausį.
Apie Mariją Liugienę respublikos spaudoje publikuota nemažai straipsnių, tai: Eglės Leonovienės „Senovinė sodų tradicija stebina šiuolaikiškumu“ (Šeimininkė. – 2015, Nr. 40, p. 8-11), Jūratės Mičiulienės „Šiaudiniai sodai verti UNESCO apsaugos“ (Lietuvos žinios. – 2017, vas. 14, p. 10-11), Virginijos Rimkuvienės „Dangiški sodai“ (Moteris. – 2018, Nr. 12, p. 184-189) ir kt.
Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė, sertifikuota amatininkė Laima Saviščevienė net sunku suskaičiuoti, kiek yra įvaldžiusi amatų. Prieš kelis dešimtmečius tautodailininkė susidomėjo sodų iš šiaudų gamyba. Ji kuria ne tik didžiulius tradicinius sodus iš šiaudų, bet ir didelio kruopštumo reikalaujančius šiaudinius žaisliukus Kalėdų eglutei bei tradicines dzūkiškas žvaigždes, kuriomis senovėje namų sienas dabindavo dzūkai. Šiaudinių sodų rišimo ji moko vaikus ir suaugusius.
Su savo dirbiniais L. Saviščevienė dažnai kviečiama dalyvauti įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje. 2015 m. ji eksponavo savo kūrinius iš šiaudų Alytaus kraštotyros muziejuje veikusioje parodoje „Šiaudiniai stebuklai“. Šioje parodoje savo darbus eksponavo ir tautodailininkės Saulė Lazarevičienė bei Marija Liugienė. 2014 m. rudenį Lietuvos liaudies kultūros centro organizuoto respublikinio konkurso „Aukso vainikas“ Dzūkijos regioniniame ture L. Saviščevienė už šiaudų sodus pelnė trečios vietos diplomą. Tautodailininkei teko pabuvoti Lenkijoje – Seinuose ir Punske, bei Vokietijoje – Zalcburge. Trys didžiuliai L. Saviščevienės sukurti sodai kabo Seinų kultūros namuose. 2009 m. jos sodų paroda buvo surengta Europos parlamento rūmuose Briuselyje. Penki jos sukurti sodai tuose rūmuose ir pasiliko. Tautodailininkės didžiausias sodas kabo Dieveniškių regioninio parko lankytojų centre, keturi dideli – Dzūkijos nacionalinio parko Merkinės lankytojų centre. Jos rištų sodų galima rasti Anglijoje, Kinijoje ir kt.
Apie sodų rišimo meistrę L. Saviščevienę ne viename periodiniame leidinyje publikacijas skelbė: Rita Šemelytė „Šiaudinių piramidžių kūrėja“ (Šeimininkė. – 2010, rugpj. 11-17, p. 10), Irena Baliutavičienė „Varėniškės rankose – amatų gausa“ (Verslo žinios. – 2011, liep. 1, p. 6), Angelė Pilvelienė „Pasklidę pasaulyje, įamžinti dokumentinėje juostoje“ (Ūkininko patarėjas“. – 2015, kovo 26, p. 27), Aldonos Kudzienės pokalbis su L Saviševiene „Sau per vestuves surištas tankus šiaudinis sodas meno kūrėjos šeimai jau 29 metus laimę neša“ (Alytaus naujienos. – 2020, birž. 4, p. 5) ir kt.
Dar viena žinoma Varėnos krašto tautodailininkė Eugenija Bakšienė Dzūkiją išgarsino į tautinio paveldo sąrašus įrašiusi Kalėdų eglutės šiaudinius žaisliukus. Parodose dalyvauja nuo 1995 metų. Nuo 2006 m. Lietuvos tautodailininkų sąjungos narė. E. Bakšienei suteiktas meno kūrėjos statusas, tautinio paveldo produkto sertifikatas. Tautodailininkė dalyvauja Dzūkijos regiono amatų šventėse, savo darbus eksponuoja liaudies meno parodose.
Daugiau informacijos apie Varėnos krašto tautodailininkes galima rasti bibliotekos Kraštotyros skyriuje. Čia saugomos straipsnyje minėtos knygos bei publikacijų kopijos.
Parengė Elena Glavickienė
Varėnos viešosios bibliotekos Bibliografijos, informacijos ir
kraštotyros skyriaus vedėja