Kodėl žmonės bijo savo valdžios?

0
13

Kas vyksta demokratinėje Lietuvoje, kur, atrodo, nei baimės, nei žmonių persekiojimo neturėtų būti. Tačiau kai darbą gali gauti tik nuo mero priklausančioje savivaldybės įmonėje, turi paklusti jo valiai arba atsidursi gatvėje. Net būdamas geras savo srities specialistas, turi rinktis – ar drąsiai reikšti savo nuomonę, ar „įsidarbinti“ darbo biržoje. Tai kas gi atsitiko žmonėms, kurie „prie ruskio“ taip nebijojo KGB, kaip dabar bijo vietinės valdžios, verčiančios balsuoti už savo parinktą kandidatą?

Antanas STAPONKUS
Lietuvos kultūros politikos instituto direktorius

Su Varėnos meru Algiu Kašėta neteko asmeniškai susipažinti, tačiau šį mėnesį institutui rengiant kultūros dieną Merkinėje jo sprendimas be jokio paaiškinimo uždrausti šį renginį paliko slogų įspūdį. Dėl renginio į merą buvo kreiptasi likus iki numatomos kultūros dienos daugiau kaip pusantro mėnesio. Programa buvo rengiama tariantis su Merkinės kultūros centro vadove, krašto muziejaus direktoriumi, gyventojų bendruomenės vadovu, Merkinės seniūnu, Nacionalinio parko direktoriumi, gimnazija ir kt. Tiksli kultūros dienos data, laikas, vieta buvo suderinti su Merkinės kultūros centro ir Varėnos rajono kultūros centro vadovėmis. Dalyvauti kultūros dienos diskusijoje buvo kviečiami savivaldybės skyrių vedėjai, rajono viešosios bibliotekos direktorius rengėsi diskusijos dalyviams pateikti duomenų apie švietimo ir kultūros padėtį rajone. Atsižvelgiant į vietos gyventojų pageidavimą, tą dieną Merkinėje turėjo svečiuotis etnologas, mokslo istorikas prof. Libertas Klimka. Žemės ūkio ministerija buvo numačiusi komandiruoti dvi vyriausiąsias specialistes. Iš viso rengiamoje diskusijoje pageidavo dalyvauti beveik dvidešimt Merkinės kultūros, Nacionalinio parko, krašto muziejaus, girininkijos darbuotojų, mokytojų, gyventojų bendruomenės narių, ūkininkų ir kt. Merui reguliariai buvo teikiama informacija apie kultūros dienos organizavimą, jos tikslus (parašyti dar du laiškai el. paštu).
Tačiau likus iki renginio keturioms darbo dienoms, kai jau buvo pradėta skleisti informaciją žiniasklaidai, išsiųsti kvietimai numatomiems dalyviams ir svečiams, institutas el.paštu gavo savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjos Laimos Denutienės laiškelį, kad kultūros dienos nereikia rengti arba nukelti į kitus metus. Institutas norėjo išsiaiškinti mero nuomonę, kokia yra tokio sprendimo priežastis, tačiau meras buvo nepasiekiamas nei telefonu, nei el. paštu. Padorumas reikalavo, kad pakviestiems dalyviams ir svečiams žinią apie kultūros dienos atšaukimą perduotų rengėjas. Tačiau etika jau buvo nesvarbi – Kultūros skyriaus vedėja nedelsdama pradėjo siuntinėti pakviestiems dalyviams žinutes, kad renginio nebus. Ne vienas merkiniškis pašnibždėjo: „Ieškokite kultūros renginio uždraudimo politinių priežasčių“. Matyt, iš tiesų merui kilo nerimas, kad merkiniškiai kartu su atvykusiais svečiais laisvai diskutuodami parodys realius gyventojų materialinius sunkumus, apleistą švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, ekologijos ir kitų sričių padėtį…
Gyventojai ne tiek bijo valdininkų bauginimo, kiek kenčia nuo manipuliavimo. Padedant parsiduodančiai žiniasklaidai, nesunku gyventojus kvailinti gražiais pažadais ir kitomis apgaulėmis. Lietuvos visuomenės politinis išprusimas, gebėjimas rinkimų metu sąmoningai išreikšti savo valią yra žemo lygio. Net į aukščiausiąją valdžios instituciją – Seimą – išrenkama parlamentiniam darbui nepasirengusių politikų. Panašių problemų kyla ir renkant savivaldybių tarybas. Piliečiai savo galimybes ką nors keisti ar paveikti politinius sprendimus vertina labai skeptiškai.
Per trisdešimt nepriklausomos valstybės metų matėme, kaip daugelis esančių valdžioje politikų įsiteisina sau privilegijų, įsirengia prabangiausius kabinetus, važinėja brangiausiais tarnybiniais automobiliais, plėšia iš nuskurdintos valstybės biudžeto kuo didesnes algas, rentas, nebaudžiami užvaldo gražiausius Lietuvos gamtos kampelius – paežeres, paupius, pajūrį, už kažkokiu būdu per trumpą laiką įgytus milijonus statosi didžiausius, prabangiausius namus sostinės centre, kitų miestų gražiausiose vietose ar vilas valstybinėse saugomose teritorijose, regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose, pajūryje. Baisėdamiesi klausiame: iš kur tokia bent kiek valdžios kėdėje pasėdėjusiųjų demoralizacija?
Žinomas mokslininkas, kultūros veikėjas, politikas Rolandas Pavilionis dar 1996 m. rašė: „Mūsų valstybė tarsi gyvena dvigubą gyvenimą. Vieną – Seimas, Vyriausybė, ministerijos, miestų valdžios, teismai, bankai, jų juodieji klientai ir savininkai. Kitą – tauta, „mielieji Lietuvos žmonės“, žmonės iš gatvės ir nuo dirvos, niekuo nebetikintys kaimiečiai ir miestiečiai, gydytojai ir mokytojai, smulkūs ir vidutiniai verslininkai, tarnautojai ir samdiniai, nuskurdę, pažeminti pensininkai, menininkai ir mokslininkai, ir visų rūšių kultūrininkai – devyni dešimtadaliai tautos, valstybės piliečių“.
Gaila, kad Lietuvai per visą Nepriklausomybės laikotarpį, išskyrus keletą metų, nepasisekė turėti išsimokslinusią, kompetentingą, išgalinčią rūpintis valstybės ir tautos interesais valdžią.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia