Gediminas Jakavonis
Pradėsiu nuo B. Kašelionio knygoje ,,Dainavos partizanai“ paviešintos informacijos apie 1944 m. rugpjūčio 15 d. vokiečių armijos 267 pėstininkų divizijos generolo leitenanto Otto Drešen ir kt. nukovimą.
,,85 P.P. 2-jo bataliono sargybos skyrius gavo iš vietos gyventojų duomenis apie tai, kad miške ryčiau Aukštojo kaimo (Lietuvos SSR, Alytaus apskr., 12 km. nuo Merkinės m. pietvakarių) slapstosi grupė vokiečių su generolu.
Tą pačią dieną pagal gautus duomenis buvo orientuotas vokiečių likvidavimui bataliono štabas, išsiųsta 30 žmonių sudėties grupė.
Priėjus vokiečių buvimo vietą, kariai buvo apšaudyti. Per mūšį vokiečių grupė buvo visiškai sunaikinta.
Tarp nukautųjų buvo – generolas-leitenantas Otto Drešer – 267 pėstininkų divizijos vadas, buvo sunaikintas Raudonosios Armijos dalinių.
Divizijos likučiai buvo sunaikinti š. m. liepos pradžioje. Mosino kaimo rajone kariuomenės valdybos štabo komandos.
Medicinos tarnybos papulkininkis Helmut Eps, vienas papulkininkis, du kapitonai, vienas karininkas (laipsnis nenustatytas) ir 13 SS kareivių.
Pažyma: gerenoro-leitenanto Dešer daiktai ir dokumentai perduoti III Baltarusijos fronto žvalgybos skyriui.“
Lietuvos ir Vokietijos pasirašytoje sutartyje buvo nutarta Antrojo pasaulinio karo metu Lietuvos teritorijoje žuvusius Vermachto karius perlaidoti aštuoniose tam skirtose Lietuvos vietose. 2004 m. Aušrinės kaimo (Varėnos r.) laukuose palaidoti kariai buvo surasti ir perlaidoti Kaune. Sudomino tai, kad nebuvo surastas ar net visiškai neieškotas generolas Otto Dreišeris.
Viliaus Kavaliausko siūlymu buvo nutarta surengti istorinę-humanistinę ekspediciją, kurios tikslas – surasti generolo palaikus ir grąžinti juos šeimai. Projektui ėmėsi vadovauti pirmasis KAM ministras A. Butkevičius su kariuomenės kūrėju dim. brigados generolu Č. Jezersku. Jie apie rezultatus informavo VFR karo etašė.
Reikėtų paminėti, kad O. Drešeris – ne eilinis generolas, o elitinės 267 Vermachto divizijos, kuri laikoma viena iš specialiųjų ir desantinių divizijų pradininkių. Jos vadas, dalyvavęs dar Pirmajame pasauliniame kare, vadovavo kariams Lenkijos, Prancūzijos užėmimo karinėms okupacijoms, pasižymėjo Minsko, Kijevo, Maskvos kautynėse, už ką A. Hitlerio buvo apdovanotas Aukso garbės kryžiumi. Vienas merkiniškis, dar sovietmečiu savo kolekcijoje turėjęs nacių Kraujo medalį, tvirtino, kad jis jį gavo iš vieno Aušrinės kaimo gyventojo. Jo įsitikinimu, kad šis nacių alaus pučo dalyvio apdovanojimas priklausė būtent generolui Otto Dreišeriui, nes medalio numeris buvo iš pirmo juo apdovanotųjų dešimtuko.
Bet kokiu atveju apie šią istoriją nieko negalėjo pasakyti nei varėniškiai kultūrininkai, nei istorikai. Tikru atradimu tapo buvęs Liškiavos mokyklos istorijos mokytojas, savo kaimo praeitimi besidomintis Aušrinės kaimo ūkininkas Kęstutis Gudelionis. Jis ne tik parodė su minėtu įvykiu susijusias vietas, papasakojo dar gyvų likusių to meto įvykusių kautynių liudininkų prisiminimus, bet ir nurodė apytikslę Vermachto generolo palaidojimo vietą. Anot jo pasakojimo, Raudonoji Armija su vokiečiais jau kovėsi Prūsijoje, o 267 divizijos štabas slėpėsi šalia Aušrinės kaimo esančiame miškelyje, kurio prieigose nusileido asmeniniu A. Hitlerio įsakymu Vermachto kariškių gelbėti atskridęs lėktuvas. Pagal to meto kariškių garbės kodeksą, pirmiausiai buvo išgabenti sužeisti kariai, o likusieji laukė jų pasiimti grįžtančio lėktuvo. Tačiau tada ir įvyko mūšis su apie vokiečių buvimo vietą sužinojusiais, tuo metu laikinąjį Žeimių kaime įsikūrusį Raudonosios Armijos karinį aerodromą saugojusiais rusų kariais. Kuo visikas baigėsi, jau skaitėte. Įdomu, kad nepraėjus nė savaitei, rusų žvalgybos padalinio ,,SMERŠ“ vadovybė susigriebė, ką tokį iš tikrųjų jie nukovė (O. Dreišerį – aut.). Į Aušrinės kaimą atvykęs Raudonosios Armijos generolas liepė jo palaikus atkasti. Atlikus nužudytojo kratą generolą vėliau liepta palaidoti karste, o kaimietis, numovęs Riterio kryžiaus kavalierius batus, gavo pylos ir avalynę turėjo padėti į vietą.
Buvome sutarę, kad reikiamu momentu mums pagalbą suteiks ir Vilniaus universiteto archeologai (prof. A. Kuncevičius), tačiau pradiniame etape daugiausia ,,juodo“ darbo atliko Gintauto Miškinio vadovaujamos Kultūros paveldo tyrėjų asociacijos nariai. G. Miškinio grupės nariai pagarsėjo tuo, kad šalia Kaltinėnų surado Žemaičio apygardos partizanų archyvą, tyrinėjo Varčios miške nukautų partizanų žuvimo vietas. Varėniškiams bus įdomu žinoti, kad būtent šie žmonės surado A. Baublio-Merkio (Vytauto tėvonijos štabo vado) Šaulių organizacijos nario ženklą miške šalia Palkabalio esančioje jo būrio žuvimo vietoje. Visi jų rasti daiktai eksponuojami Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje Vilniuje.
Kultūros paveldo asociacijos nariai turėjo patirties surandant žuvusių Lietuvoje vokiečių karių palaikus, pagal ant karių išlikusius žetonus Vermachto archyvas Vokietijoje identifikavo žuvusiuosius ir informavo jų gimines apie palaidojimo vietas.
Šios akcijos metu teko kalbėtis, bendrauti su daugeliu tų kautynių liudininkų, jų vaikų. Susipažinome su daugeliu išlikusių dokumentų, ieškojom informacijos internete. Esame dėkingi Onutei ir Juozui Valiukynams, kurie pasinaudojant visa mums prieinama šiuolaikine technika, leido atlikti tyrimus ir kasinėjimus jiems priklausančioje žemėje.
Ir nors šios akcijos, kuri neturėjo jokio politinio ar verslo pagrindo, metu generolo O. Drešerio palaikų aptikti nepavyko, patirties ir žinių įgijome labai daug. Iš Vokietijos gautoje informacijoje buvo spėjama, kad mūsų ieškomas generolas palaidotas Baukštininkuose esančiose vokiečių kariams skirtose kapinėse šalia Klaipėdos. Bet su Klaipėdos kraštotyrininkais pavyko išsiaiškinti, kad kolegos žodį ,,Memel“ aiškino kaip buvusį mūsų uostamiesčio pavadinimą. Vėliau išsiaiškinta, kad žodžiu ,,Memel“ vadinama ir Nemuno upė, kurios vingyje tarp Liškiavos ir Vilkiautinio įsikūręs Aušrinės kaimas.
Sklandė gandai, kad O. Drešerio vadovaujama divizija per Lietuvą 1944-aisiais traukėsi tuo pačiu keliu, kaip ir 1941 m., kai dalyvaudama operacijoje ,,Barbarosa“ puolė Sovietų Sąjungą. Užkliuvo to meto rusų karinės žvalgybos informacija, kad prieš štabo grupės sunaikinimą ji paskutinį kartą buvo pastebėta Laukininkų kaime prie Merkio. Laukininkai ir Kasčiūnai, kaip dzūkai sako, du kaimai ant vieno lauko. Tačiau Kasčiūnuose gyvenantis buvęs partizanas J. Jakavonis-Tigras negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad 1941 m. jų sodyboje nakvojęs generolas buvo mūsų minėtas Otto Dreišer.
Na ir pabaigai. Skaičiuojama, kad prie Nemuno, kuriuo nuo Gardino iki Klaipėdos ėjo siena tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos, per du šimtus metų karų žuvo apie 2 mln. Mūsų protėvių – jotvingių, sūduvių, žemaičių, lietuvių. Aušrinės kaimo laukuose kultūros paveldo įstatymais saugomas vienas didžiausių jotvingių kapinynų Lietuvoje. Už šalia einančio keliuko, per keliasdešimt metrų, palaidotas vienas garsiausių šiuolaikinių kryžiuočių ordino magistrų – 267 divizijos vadas, generolas Otto Dreišer. Pasakykit, kad visi sutapimai – tai tik mistika. Bet tegul kiekvienas sprendžia pats.
