„Be poezijos šalta gyventi“ (Alfonsas Žuromskas): pučiant žvarbiam gegužės vėjui šildė poezija…

0
88

Svetingi Marcinkonys, šiemet tapę Lietuvos mažąja kultūros sostine, priėmė garbingus svečius – Tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris“ dalyvius.

Simboliška ir labai prasminga, kad pirmasis renginys vyko tądien atidarytame Juozo Averkos – šviesuolio, knygnešio, lietuvybės skleidėjo, tautosakos rinkėjo ir pateikėjo, dzūkų dainavimo tradicijos puoselėtojo ir vieno iš Marcinkonių folkloro ansamblio įkūrėjų skverelyje. Meiliai visų vadinto Dėdės Juozo atminimui skambėjo dzūkiškos dainos, jo garbei pasodintas ir  apdainuotasis pucinas.

Dzūkiškas dainas keitė profesionali poezija. Kasmetinis „Poezijos pavasaris“ – bene vienintelė galimybė per dvi gegužės savaites susipažinti su išsamia šiuolaikinės lietuvių ir pasaulio poezijos panorama.

2017 metų pavasarį iš bekraščio kūrybos vandenyno dugno prie Valkininkų miestelio išniręs „Poezijos laivas“ atplukdė ekipažą įžymių poetų. Šio laivo įgulos puošmena  buvo „komandoras“, charizmatiškasis Keri Šoun Keis (Kerry Shawn Keys). Anglų kalba rašantis Keri Šoun gimė JAV, Pensilvanijoj. Aplankęs Lietuvą 1996 m., čia jis ir pasiliko. Poetinio žodžio magu vadinamo Keri kūrybą Sigitas Geda apibūdino taip: „Savo buvimu ir dalyvavimu lietuvių poezijos kasdienybėje jis sustiprino ir mus pačius, o ypač veržlų lietuvių jaunimą“.

„Galbūt tau aš esu niekas/ apsuk mane aplink/ ir aš vis toks pats“, – Kerry Shawn Keys.

Karina Borowicz – dar viena poetinio žodžio meistrė, atvykusi iš JAV, Masačiusetso. Poezijos rinkinių Rosetta (2021), Proof (2014) ir The Bees Are Waiting (2012), 2020 m. išleisto dvikalbio poezijos rinkinio Tomates de septembre autorė. Apie save Karina rašo: „Esu iš Naujojo Bedfordo, uostamiesčio, persunkto banginių aliejum ir istorija apie Mobį Diką“. Karinos eilėraščiai „stulbinamai skaidrūs ir skaniai neskaidrūs vienu metu, giliai įsišakniję gamtos pasaulio dirvožemyje, tuo pat  bendrauja su kasdieniais daiktais, sudarančiais mūsų gyvenimą“.

Iš artimesnio užsienio Marcinkonis aplankė Punsko lietuvis Sigitas Birgelis. Jo lyrikoje atsiveria gamtos ciklų ir žmogaus gyvenimo paralelės. Poetas Mykolas Karčiauskas rašo: „Sigito Birgelio eilėraščiai tarsi peržvelgia gimtosios žemės ir tautos kelią iš amžių glūdumos į šią dieną.

„Visas mūsų gyvenimas – tai nuolatinė Eurovizija!“ – šmaikščiai pasisako istorikas, archyvistas, renginių organizatorius, žemaičių kalbos puoselėtojas, lyrinės ir satyrinės dainuojamosios poezijos atlikėjas Povilas Girdenis. Garsaus tarmių tyrinėtojo, kalbininko Alekso Stanislovo Girdenio sūnus, sukūręs nemažą pluoštą dainų šiaurės žemaičių tarme Povilas Girdenis – žemaitis iš Vilniaus miestale…

Būdamas išeiviu iš blues ir rock‘n‘roll, grojo įvairiausiose roko ir bliuzo grupėse, todėl savo kūryboje nevengia šių žanrų elementų. 1999 m. pasuko dainuojamosios poezijos ir autorinės dainos keliu. Nesiskiriantis su gitara ir humoru, Povilas pristatė „dvikalbę“ žemaitiškai-dzūkišką dainą „Padėket rast mon bobą“. Dzūkiškas vertimas Juozo Žitkausko.

„Man patinka aprėpti tai, ko pas mus nėra. Atrasti kažkokias knygas, kurias man yra įdomu, malonu skaityti, ir ieškoti būdų, kaip jų turinį perteikti“, – sako poetas, vertėjas Vytas Dekšnys. Vilnietis, filosofijos magistras, 2004 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją Lenkijos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institute. 2006 m. už poezijos rinkinį „Iszimtys“ apdovanotas Jaunojo jotvingio premija. Rašantis eilėraščius ir daug verčiantis poezijos, prozos, eseistikos, publicistikos, daugiausiai iš lenkų kalbos, taip pat ukrainų ir kitų Rytų bei Vidurio Europos kalbų. Aktyvus tarptautinių literatūrinių festivalių dalyvis: „Ar poeziją gerai išversti gali tik poetas? – Žmogus su poeto potencialu“.

Tarp poezijos posmų įspūdingai įsiliejo nuostabi fleitos muzika. Išgirsti pavasarines paukščių treles primenantį fleitos „čiulbėjimą“ padėjo žinomo fleitininko Andriaus Radziukyno talentas: „Kai savo išgyvenimuose ir patirtyse surandi, apčiuopi grožį ir turi galimybę juo pasidalinti, tu bandai tą ir daryti. Iš esmės tai ir yra instrumentas, kurį tu valdai, priemonė išreikšti save…“

Naujai atvertame skverelyje skaidriai skambėjo beveik kraštietės poetės, vertėjos Erikos Drungytės, poezija. Ji vadinama „viena savičiausių ir netikėčiausių kūrėjų, užimančių atskirą vietą poetinių giesmininkų/-ių gausoje. Jos eilės – filosofinė meditacija. Garsi ir savo aistringa publicistika, jos redaguojamas kultūros ir meno žurnalas „Nemunas“ jau tapo visos šalies multikultūriniu reiškiniu“.

Poezijos posmais šiltai dalinosi kuklus, besišypsantis poetas, vertėjas, literatūros kritikas Marius Burokas. Prie daugelio garbingų apdovanojimų šįmet Marius pridės ir Kultūros ministerijos garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“ – už aukščiausią profesinę meistrystę ir žmogišką jautrumą kasdien pateikiant nuoseklią, patikimą ir aiškią informaciją apie karą Ukrainoje, verčiant ukrainiečių poetų kūrybą į lietuvių kalbą, kartu su literatų bendruomene telkiant paramos priemones kovojantiems kariams ir karo sąlygomis gyvenantiems ukrainiečių rašytojams“.

Taip Marcinkonyse šventėme šeštadienį – poezija pynėsi su muzika, gitara improvizavo su fleita, Dėdės Juozo Averkos prisiminimus lydėjo dzūkų liaudies dainos…

Kaip metai turi vieną gegužės mėnesį, taip vienąkart metuose vyksta tokia poezijos šventė, o šįmet Marcinkonyse persipynė net dvi progos. Svečius ir dalyvius sveikino Varėnos rajono savivaldybės vicemeras Tomas Šimukonis. Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Laima Denutienė, Marcinkonių seniūnas Vilius Petraška ir Marcinkonių bibliotekos bibliotekininkė Rūta Sakalienė perkirpo simbolinę Juozo Averkos skverelio atidarymo juostą.

Dzidelė dzūkiška padėka visiems organizavusiems ir dalyvavusiems.

Parengė Renata Česnulevičienė

Varėnos viešosios bibliotekos bibliotekininkė

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: