Drevinė bitininkystė: kai bičių miškuose buvo daug

0
48
Romas Norkūnas Drevinės bitininkystės muziejuje. Muzsteikos k.

Matydami žmogaus sukurtus, ištobulintus avilius – naujuosius bičių namus, retai prisimename, kad kadaise bičių buveine buvęs miškas. Dar Simonas Daukantas rašė, kad „bitys paprastai drevėse po girias veisas“. Tai patvirtina šilų dzūkų patirtis ir jų miškuose šimtmečius puoselėta drevinė bitininkystė.

Išlikusios žinios, kad XIX a. antroje pusėje Varėnos valsčiuje būta apie 1500 drevių. Dar ir XX a. trikampyje tarp Druskininkų, Merkinės ir Varėnos jų būta daug – „vos ne kur koją kelsi, ten ir rasi“, na, o šiuo metu žinoma apie 60 drevių, dalyje jų įsikūrusios bičių šeimos, dar dalis gali būti atgaivintos, o kitos jau tik primena laikus „kai buvo bitių po miškus“ daug. (Tiesa, dzūkai sakytų – „dravė“, taip jie vadina ir medį, dažniausiai pušį, kurioje bitės yra įsikūrusios).

Saulė Matulevičienė, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

2006 m. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija Musteikos kaime įkūrė Drevinės bitininkystės muziejų – bityną, kuriame iki šiol tradiciniu būdu kopinėjamas medus. Šiam bitynui jau antrą dešimtmetį vadovauja Romas Norkūnas, puikiai išmanantis tiek drevinės bitininkystės tradiciją, tiek daugelį kitų senųjų šilinių dzūkų amatų. Jis geba ir kitus moko, kaip vien su geiniu (t. y. be kopėčių, tik naudojantis virvėmis) užkopti į medį, kaip išsikalti ir paruošti drevę, kad joje įsikurtų bičių spiečius, kaip drevę kopinėti ir apsaugoti nuo paukščių ar smulkių žvėrelių, nuolat besikėsinančių į bičių valdas.

Koriai drevėje. Bitininkas – Romas Norkūnas.

R. Norkūno ir bendraminčių surinktais duomenimis, XX a. bitininkai dažniausiai turėdavo po kelias ar keletą drevių ir bičių šeimų, tiek, kad pakaktų medaus savoms reikmėms (turint omenyje, kad medus buvo vartojamas kaip vaistas, o ne maistas). Štai Lynežerio kaime gyvenęs Kazys Avižinis apie XX a. vidurį dar turėjo 6 dreves, o Kazys Vilkinis iš Zervynų XX a. 7-ajame dešimtmetyje – 3. Kita vertus, kaip pasakojo bitininkas Algirdas Valentukevičius iš Kabelių kaimo, „galėjai turėt kiek nori dravių – užkopai, iškalei ir viskas. Spiecas atlėks – ir tavo, kiek dravių turėsi, ciek tavo bitių bus“.

Būta bitininkų, kurie iš šio amato ir pragyveno: ,,Dideli bitinykai vertėsi tik medumi“. Garsus drevininkas Petras Miškinis iš Marcinkonių drevėse turėjęs apie 60 bičių šeimų ir dėl nuolat „kalamų“ drevių buvęs pramintas Geniu. „Būdau, jis išeina rudenį medaus kopc geiniais, tai pareina už kokio mėnesio. Duonos nusneša, tai, sako, jis ir guli miškan. Tai cik pasako, kur atvažuoc, tai tėvas sako, nuvažuoju, parsivežu vežimų medaus, o jis vėl aina su geiniu po draves, kol apžiūro“, – pasakojimus apie senelį prisiminė jau anūkas, taip pat Petras Miškinis iš Marcinkonių.

Dabar drevinės bitininkystės take Musteikos kaime bitės gyvena keliolikoje drevių. Jos miške atidarinėjamos tik kartą ar du per metus: pavasarį apeinamos, apžiūrimos, o kopinėjamos tik rudenį – sprindis korių nuo viršaus paliekamas bitėms, o apatinė dalis pasiimama.

Ar daug medaus randama drevėse? Pasak R. Norkūno, dabar šis amatas nebėra suvokiamas kaip verslas: iš vienos, o blogesniais metais – ir kelių drevių, medaus tesurenkama pora ar keli kilogramai. Turėdamas vos porą rėminių avilių išsuksi dešimteriopai daugiau, sako bitininkas. Nors senųjų pasakojimuose drevių medų ir vežimu veždavę, o kadaise iš šio krašto buvo eksportuojami labai dideli kiekiai vaško.

Įdomu, kad bitininkai drevininkai nuo seno vadinti bartininkais: „Bartinykas – kuris kopinėja pušysa“. Nenuostabu, kad taip buvo pavadinama ir kita smaližė, kadaise lankiusi dreves: „Meška bartinykas“. Šis įvardijimas, matyt, turi ir istorinį pamatą, tikėtina, kad mena prūsų žemėse gyvenusius ir į rytus pasitraukusius bartus, kurie, matyt, buvę geri bitininkai (Lietuvoje ir Baltarusijoje išlikę ir juos menančių vietovardžių).

Kitas šiai tradicijai artimas (ar jai priklausantis) bitininkavimo būdas – drevinių avilių kėlimas į medžius, t. y. drevės gali būti skobiamos ne tik augančio medžio kamiene, bet ir nupjauto, ir šis keliamas aukštyn, viliojant praskrendančius spiečius. 

Nemažai senųjų kelminių avilių sukaupta Drevinės bitininkystės muziejuje, jie gali būti gulstieji ir statieji, esama ir pereinamojo laikotarpio kelminių rėminių avilių.

Šiais laikais drevinė bitininkystė puoselėjama ne tik dėl medaus ar saugant šio krašto kultūrinę atmintį. Kito bitininko ir šiemet įsteigtos ,,Lietuvos drevininkų“ asociacijos vadovo Algio Svirnelio teigimu, Dzūkijos drevės – puiki vieta gyventi lietuviškoms tamsiosioms bitėms (Apis mellifera mellifera), tai prigimtinė šių bičių buveinė, tad toks bitininkavimas gali padėti išsaugoti jų populiaciją. Beje, Čepkelių raisto pakraštyje jau įkurtas Lietuvos tamsiųjų bičių poravimosi punktas, – tai kita įdomi su drevine bitininkyste susijusi tema.

Į drevę kopia Algis Svirnelis

Dar svarbu paminėti, kad zervyniškis A. Svirnelis yra garsaus drevininko Pranciškaus Svirnelio anūkas, tad perėmęs šią tradiciją iš savo šeimos.

Tradicija ir gali gyvuoti tik tada, kai yra kas ją saugo, perima ir tęsia. Tad ar daug drevininkų Lietuvoje? Pasak R. Norkūno, dabar entuziastų (ne vien Dzūkijoje) yra gal 10 (palyginimui – Baltarusijoje tokių apie 300!), kur kas daugiau – besidominčių, prijaučiančių. Labai svarbu, kad Drevinės bitininkystės muziejuje moksleiviai ir visi norintys yra kviečiami mokytis, kaip įrengti naujas dreves, išskobti kelminius avilius ar sutvarkyti senuosius, ir susidomėjusių šiuo amatu skaičius auga. Į bendras veiklas jungiasi ir drevininkai iš Lenkijos.

Na, o Musteikos apylinkių drevėtos pušys paženklintos informaciniai stulpeliai su QR kodu, padedančiu atrasti informacijos apie drevinę bitininkystę dar daugiau.

Pabaigai netikėtas „Lietuvių kalbos žodyno“ liudijimas – Jurbarko krašte žodis drevinėti buvo įgijęs netikėtą reikšmę – „vaikščioti be tikslo, be reikalo“: „Eik gult, nedrevinėk pasieniais“. Kita vertus, šiomis dienomis kaip tik lietuvininkų krašte teko girdėti, kad medaus stengiamasi įsigyti būtent iš drevininko! Tad tradicija gyvybinga.

Na, o drevinė bitininkystė Varėnos krašte 2019 m. gruodžio 13 d. buvo įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šios tradicijos saugotoja – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija.

Irmanto Gelūno nuotraukos

Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Šiemet minint UNESCO nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo konvencijos 20-metį, vis plačiau sklinda žinia apie unikalias mūsų šalyje puoselėjamas tradicijas.

Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: