Seimo rūmų parodų galerijoje atidaryta žymaus Lietuvos dailininko, Varėnoje gyvenančio dzūko Valdemaro Šemeškos tapybos darbų paroda „Lentynos“. Šioje parodoje eksponuojami paveikslai – tarsi gaivus oro gurkšnis profesionalaus meno ištroškusiems jo mylėtojams. Stipria realistine maniera nutapytų paveikslų parodos pagrindą sudaro septynių paveikslų ciklas ,,Lentynos“. Paveikslai pasakoja apie mūsų vakarietiškos civilizacijos kultūrinę sanklodą, jos vietą mūsų gyvenime, trapumą, griūtį ir likimą. Ciklo paveikslus papildo darbai, nutapyti prieš prasidedant kariniams veiksmams Ukrainoje, kaip gili griūties, skausmo, netekties, praradimo, beviltiškumo, beprasmybės ir žlugimo nuojauta.
Rūta Averkienė
Parodą atidarė ir savo atliekamomis harmoningomis dainomis papuošė Valdemaro Šemeškos Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos kolegos – Varėnos kultūros centro moterų vokalinio ansamblis ,,Rūta“, vadovaujamas Daivos Selevičienės.
Valdemaras Šemeška, pristatydamas savo kūrybos parodą, papasakojo, kad sumanymas piešti paveikslus ciklui ,,Lentynos“ prasidėjo nuo asmeniškų dalykų, nuo suvokimo, kad žmogaus smegenys, visa mūsų patirtis, atmintis, sąžinė yra tarsi sudėliota į lentynas. ,,Laikui bėgant, kažkas iš šių lentynų iškrenta, kažką patys išmetam. Kiekvienas žmogus mato tai, ką nori matyti. Ką jūs pamatėte paveiksluose – tai yra mano mintys ir mano pasaulėžiūra. Nes forma ir turinys yra kaip raktas ir spyna, vienas be kito yra beprasmiška. Aš taip žiūriu ne tik į kūrybą, bet ir į pasaulį. Už tų formų lieka tai, kas nepažinta, nesuprasta“, -pažymėjo autorius. Jis padėkojo parodą inicijavusiai Seimo narei Angelei Jakavonytei už galimybę ją pristatyti Seimo bendruomenei ir svečiams.
Paveikslus plačiau pristatė autoriaus žmona, menotyrininkė, Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos direktorės pavaduotoja Dalia Kleponytė–Šemeškienė. Ji papasakojo, kas didelio formato darbuose iškalbingais pavadinimais: „Lentynos su vilke“, „Lentynos su autoportretu“, „Svyranti kolona“, „Griūvanti kolona“, „Nugriuvusi kolona“, „Griuvėsiai“, „Užmarštis“ bei kituose – vaizduojama.
,,Valdemaro darbų temos – nuo mažos bendruomenės iki didelės, nuo mažų kultūrų iki didelių civilizacijų. Jis pats papasakojo apie tai, kas filosofiškai labai svarbu. Aš nukreipsiu didesnį dėmesį į patį siužetą, į detales, kurių iš pirmo žvilgsnio nepamatytumėt. Menininkas mėgsta tapyti dideliais ciklais, kol visko neišpasakoja, neištapo, ciklas nesibaigia. Kaip ir dažno rimto menininko, kiekviena Valdemaro analizuojama tema ir istorija tarsi išplaukia iš gilumos. Šių paveikslų istorija prasidėjo nuo mūsų kelionių po Italiją, iš tikrųjų, iš ten, kur mūsų vakarietiškos civilizacijos šaknys. Paveiksluose matote vilkę – vakarietiškos civilizacijos valstybingumo simbolį. Juose užkoduotas mūsų pasaulis nuo sukūrimo iki visiško sugriuvimo. Juose matote ir visišką pasaulio atsipalaidavimą, tuštybę – karai pasibaigę, visko turim, nežinom, ko norėt. Paskutiniame paveiksle vaizduojama sugriuvusi civilizacija – viskas po sniegu, lieka tik išsigandusios sielos. Kituose paveiksluose vaizduojama kraujuose paskendusi vilkė. Dailininkas juos tapė jausdamas ateinančius baisius Ukrainos įvykius. Tai paveikslai, kurie atliepia nūdieną ir kalba apie amžinąsias savybes – taiką, karą, meilę, sielą, būtį. Tai, kas yra monumentalu“.
Parodos iniciatorė, Seimo narė Angelė Jakavonytė padėkojo parodos autoriui už suteiktą galimybę Seimo bendruomenei bei svečiams grožėtis profesionaliu menu. ,,Šiuose didinguose, unikaliuose savito braižo kūriniuose ryškus ne tik nūdienos pasaulio atliepimas, bet ir menininko susirūpinimas dėl savo šalies ateities. Ryškus Valdemaro patriotizmo genas, paveldėtas iš senelio, nuo vaikystės formuota pasaulėžiūra persiduoda ir tapybos darbuose. Žinant menininko, nuo jaunystės patyrusio sovietinės santvarkos grimasas, biografijos faktus, galima pasidžiaugti, kad jis atkakliai siekė savo tikslo, nors dėl politinių sumetimų į tuometinę Vilniaus dailės akademiją įstojo tik iš ketvirto karto. Užtat Lietuva turi didį menininką. Dėkoju, kad savo kūryba garsinate Lietuvos vardą ir užsienio šalyse. Esate pasididžiavimo vertas talentingas kūrėjas ir puikus pedagogas. Jūsų tapybos darbai yra svarus ir reikšmingas Lietuvos meno kraitę turtinantis indėlis. Ne mažiau reikšminga yra ir Jūsų pedagoginė veikla ugdant mokinių kūrybiškumą ir padedant išsiskleisti talentams. Telydi Jus neišsenkantis įkvėpimas, o jį vainikuoja nauji sėkmingi kūrybiniai projektai“, – linkėjo parlamentarė.
Ji taip pat padėkojo ansambliui ,,Rūta“ už gražias dainas, kurios Seimo bendruomenei bei svečiams suteikė malonių akimirkų.
Paveikslų autoriui Valdemarui Šemeškai už kūrybinę įtaigą dėkojo jo pasveikinti atėjęs Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Robertas Šarknickas, Seimo nariai Rimantė Šalaševičiūtė, Vilius Semaška bei kiti. Jie pažymėjo, jog ši paroda – viena įspūdingiausių per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį Seimo erdves papuošusių parodų.
Dailininkas 1956 m. gimė Druskininkuose, medikės ir ekonomisto šeimoje. 1974 m. baigė Druskininkų 1-ąją vidurinę mokyklą ir Druskininkų muzikos mokyklos akordeono specialybę. Po sovietinės armijos Kazachstane ir savarankiško mokymosi Rokiškyje (dirbo dailininku Rokiškio sūrių gamykloje) 1983 m. įstojo į tuometinį Valstybinį dailės institutą. 1984 m. persikėlė gyventi į Varėną. Nuo 1991 m. iki dabar dirba Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokykloje dailės mokytoju.
Ne vieną dešimtmetį dailininko Valdemaro Šemeškos tapomi paveikslai, su jo palaiminimu paleisti iš kūrybinės studijos, lengvai suranda naujus namus ir pradeda gyventi savus tikrai nenuobodžius gyvenimus. Jo darbų galima pamatyti viešose erdvėse bei privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje, daugiausia Italijoje. Paveiksluose analizuojamos temos dažnai tarsi supurto iš vidaus ir verčia žvelgti į juos plačiau ir giliau, apžiūrėti iš visų gyvenimo taškų ir pozicijų, tiek žavintis gamtos grožiu, tiek įžvelgiant socialines problemas.
„Yra trys kūrėjų lygiai – vaikai, studentai tapo tai, ką mato. Jei tapoma toliau, autorius pradeda vaizduoti tai, ką jaučia. Manau, kad priklausau trečiajam lygiui – tapau tai, ką mąstau. Tačiau jis neįmanomas be pirmųjų dviejų. Man svarbiausias formos, turinio ir esmės santykis – toks mano požiūris į tapybą. Apie savo kūrybą galiu pasakyti tiek – man patinka tapyti gyvenimo realybę ir žiūrintis į paveikslą tą mato. Juk menas, turint mintyje jo šiuolaikinę sampratą, nebūtinai grožio kūrimas. Tai menininko vidinio pasaulio perteikimas“, – sako dailininkas.
Nors Valdemaras labai nemėgsta afišuotis, dėl to nėra mažiau žinomas. Meno bendruomenėje jis yra itin vertinamas, visada yra norinčių įsigyti dailininko paveikslų. Jis žinomas ir kaip puikus pedagogas. Apie tapybą, kurioje svarbu išreikšti savo pasaulėžiūrą ir poziciją, jis jau trisdešimt trejus metus kalba su savo mokiniais ir išugdė ne vieną, kuris tapo pripažintu kūrėju. „Mokiniams sakau: „Nedarykite, kas gražu – darykite, kas teisinga“. Tai yra mano posakis, kuris tinka tiek tapybai, menui, tiek pačiam gyvenimui“.
Menininkas dalyvauja įvairiose grupinėse ir autorinėse parodose, projektuose, vasaros pleneruose Lietuvoje ir užsienyje – Prancūzijoje, Italijoje, Lenkijoje. Dailininko realisto kūrybinis variklis – pats gyvenimas, sutirštintas jausmais ir emocijomis, prasiveržiančiomis ryškiais potėpiais, formomis ir spalvomis. Be tapybos jis dar mėgsta muzikuoti bliuzą ir roką lūpine armonikėle, groja su įvairiomis grupėmis, dalyvauja įvairiuose muzikiniuose projektuose ir koncertuose. „Ar tai yra mano hobis? Galima ir taip vadinti… Man tai yra gyvenimas, aš tą noriu daryti ir darau“, – sako jis.
Dailininkas su šeima gyvena ir kuria sodyboje netoli Varėnos. Pastaruosius metus visi drauge vasaromis apsigyvena Italijoje. Ten ilsisi, keliauja, dalyvauja pleneruose, kuria paveikslus, organizuoja parodas.
