Rugsėjo mėnesį „Giružyje” buvo išspausdintas straipsnis „Nepotizmas
Varėnoje klesti, arba Kuo Kašėta skiriasi nuo Lukašenkos?”. Po šios publikacijos su redakcija susisiekė jame paminėta rajono mero Algio Kašėtos marti Eglė Kašėtienė. Šiamje interviu skaitykite apie jos ryšį su Varėnos rajonu, darbą Varėnos kultūros centre, pažintį su Roku Kašėta ir santykius su vyro šeima.
Kada ir kaip įsidarbinote Varėnos kultūros centre?
Nuo 2011 m. renku etnografinę medžiagą šilų dzūkų kaimuose. Vykdavau turėdama laisvo laiko, iš savo kišenės. Mano rašomo etnomuzikologijos magistro darbo tema – „Tradicinio dainavimo kaita šilų dzūkų kaimuose XX a. II pusėje – XXI a. pradžioje“. Sužinojusi, kad Linos Būdienės ir kaimo bendruomenės iniciatyva atkuriamas Žiūrų kaimo folkloro ansamblis, labai nudžiugau ir nutariau savo mokslo darbe Žiūrams išskirti atskirą skyrių, todėl kad situacija tame kaime staiga tapo išskirtinė. Kaimo senolius pažinojau iš anksčiau ir labai juos mylėjau. Džiaugiausi, kad jie savo dainas perduos jaunesnėms kartoms. Taip susipažinome su Lina Budiene: stebėjau repeticijas, apklausinėjau atsikūrusio ansamblio dalyvius, padėjau jai parenkant repertuarą.
2019 m. balandį Druskininkuose vedžiau seminarą apie dzūkų vienbalsių liaudies dainų vertę Dzūkijos ansamblių vadovams. Po seminaro L.Būdienė priėjo ir pakvietė, kad atvykčiau į paskutinę Žiūrų ansamblio repeticiją iki įrašų, prašė padėti jai paruošti tuos 50 žmonių, duoti patarimų disko įrašymo sesijai, iki kurios tuo metu tebuvo likęs nepilnas mėnuo. Sutikau jai patalkinti. Tą dieną a. a. Liną Būdienę mačiau paskutinį kartą. Po laidotuvių žiūriškiai pasikvietė mane papietauti. Pietų metu papasakojau jiems apie Linos prašymą pagelbėti ir pasakiau, kad jei jie ryžtasi įrašams, kuriuos buvo sudėtinga perkelti į tolesnę datą, aš jiems padėsiu, kuo tiktai galėsiu. Gegužės viduryje – jau įrašai Vilniuje. Gegužės gale ir Vilniaus etninės kultūros centro, kuriame dirbu iki šiol, organizuojamas tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“, kuriame darbo buvo per akis. Tam, kad padėčiau Žiūrams, ir taip pat nepavesčiau festivalio, teko sustabdyti studijas ir atidėti magistro darbo gynimą.
Po tų įrašų ansamblis paklausė manęs, ar sutikčiau juos globoti ir toliau. Įrašai dar nebuvo baigti, laukė ir Linos suplanuoti koncertai. Nedvejojusi sutikau. Žinojau, kad taip sutinku savo visus savaitgalius pašvęsti šiam reikalui, tačiau negalėjau atsisakyti. Tada, įvertinus tai, kad ansamblis labai didelis, o ir darbų itin daug, buvo nutarta, jog aš būsiu meninės dalies vadovė (t. y. tradicinio dainavimo mokytoja), o Janina Samulionienė – ansamblio vadovė-režisierė, atsakinga už organizacinius reikalus, scenarijus.
Birželį Janina man pasakė, kad Varėnos kultūros centras norėtų mums suteikti kolektyvų vadovių etatus. Nustebau, bet ir nudžiugau, kad pasidengs kelionių išlaidos. Nutarėme tą siūlytą 0,5 etato pasidalinti pusiau. Taigi nuo 2019 m. birželio abi pradėjome dirbti po 0,25 etato Žiūrų ansamblio vadovėmis, nors tos formalios valandos buvo kur kas mažesnės už tas, kiek iš tiesų skyrėme šiam darbui.
Koks buvo jūsų darbo pobūdis pradėjus dirbti ir kaip pasikeitė dabar, nes nuo šių metų pradžios krūvis Varėnos kultūros centre padidėjo nuo 0,25 etato iki 0,33 etato. Kuo papildomu užsiimate?
Baigus šį projektą ir drauge vadovavimą Žiūrų ansambliui, Varėnos kultūros centro direktorė Miglita Kašėtienė pasiūlė etnografės pareigas, mat L. Būdienės vis dar nebuvo kam pakeisti, o ir etnografinio pobūdžio renginių bei iniciatyvų rajone labai trūko. Sutikau ir toliau dirbti. Tik liūdna, kad neturiu sąlygų apsigyventi Varėnos apylinkėse, todėl dirbti tenka savaitgaliais.
Pirmiausia M.Kašėtienė patikėjo surengti Petro Zalansko 120-ųjų gimimo metinių šventę. Sukūrusi visą šventės konceptą ir pajungusi per 80 dalyvių, suplanavusi trijų dienų festivalio Mardasave programą, parašiau paraišką projektui „Dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“ ir teikiau Alytaus apskrities Regioninei kultūros tarybai. Projektas – tarp laimėjusių, tad gavome finansavimą šiam renginiui.
Karantino metu savo iniciatyva surengiau online pobūdžio renginį „Tradicinės pavasario šventės ir dainos. Apsijunkime dainuodami!“. Šiam pasidainavimų vakarui atrinkau ir paruošiau specialių įvairių švenčių dzūkiškų dainų ir oracijų tekstus, kuriuos gavo kiekvienas nuotolinio renginio dalyvis. Tiesioginės transliacijos metu pasakojau apie kiekvienos iš minėtų švenčių senuosius papročius, o tada kartu su Roku mokydavome atitinkamų dainų. Labai nudžiugino aktyvus Varėnos ir kitų rajonų žmonių dalyvavimas.
Dar karantino metu su manimi susisiekė Gediminas Motuza iš Pamerkių kaimo ir pranešė, kad iš baltojo kvarcito riedulio statomas paminklas Pamerkių daininykams pagerbti. Pažadėjau jam, kad pasibaigus renginių ribojimams, surengsiu paminklo atidengimo šventę. Ilgai lauktas renginys įvyko rugpjūčio 1-ąją. Šventę vedė ir apie Pamerkių kaime gyvenusį dainininką Miką Matkevičių daug įdomaus papasakojo Veronika Povilionienė, jo dainų specialiai šiai progai išmokęs koncertavo Valkininkų kultūros centro ansamblis „Santaka“, šventėję pirmąkart dzūkų liaudies dainą atliko dainininkė Migloko, o kito žymaus Pamerkių dainininko P. Zalansko iš Mardasavo kaimo dainas dainavo vyrų folkloro grupė „Ugniavijas“, taip pat ir mudu su Roku. Šventėje buvo pagerbti visi prie paminklo atsiradimo iniciatyvos prisidėję žmonės: geologas Gediminas Motuza, skulptorius Gediminas Piekuras, girininkas Vytas Lesniauskas, atgabenęs riedulį, bei Marijus Ravickas, įtaisęs paminklui QR kodą.
Rugpjūtis buvo labai intensyvus ruošiantis pirmajam dzūkų kultūros festivaliui „Čiulba ulba“, kuris įvyko rugsėjo 4-6 dienomis. Kartu su dizaineriu Ignu Miškiniu kūrėme atributikos turinį ir dizainą, parengiau spaudai festivalio dainynėlio knygelę su labiausiai mylėtomis P. Zalansko dainomis, užsiėmiau visos renginio programos bei festivalio viešinimo reikalais. Džiaugiaus, kad prie darbų prisijungė kolegė Lena Sinkevičienė, apsiėmusi koordinuoti amatininkus, bei Jurgita Keršienė iš Merkinės kultūros centro, pasisiūliusi koordinuoti savanorius.
Mūsų garso bei šviesų komanda per festivalį pranoko patys save. Festivalio lankytojai buvo labai maloniai nustebinti sužinoję, kad sukūrę nuostabiai gražų apšvietimą ir malonumą ausims Mantas Galinis, Romualdas Petrūninas ir Virginijus Leikaitis – yra kultūros centro darbuotojai. Iki tol jie buvo įsitikinę, kad pasamdėme profesionalus iš didmiesčių. Manau, kad jiems – tai rimtas įvertinimas. Dėkoju ir visiems kitiems kultūros centro darbuotojams, kurie dirbo įvairiose srityse. Pasibaigus festivaliui, įvertinus gausų dalyvavimą ir gražius atsiliepimus, visi drauge nutarėme, kad šis renginys turi tapti kasmetiniu, tad jau dabar pradedu planuoti kitų metų festivalio temą ir vietą.
Kaip sekasi derinti tiesioginį darbą Vilniuje, Etninės kultūros centre, ir Varėnoje? Su kokiais iššūkiais susiduriate?
Kartais tai būna sudėtinga, ypač, kuomet abiejose biudžetinėse įstaigose galioja tie patys terminai, nes darbo pobūdis panašus, pavyzdžiui, projektų paraiškų teikimas Lietuvos kultūros tarybai arba ataskaitų pildymas po projektų įgyvendinimų metų gale. Vis dėlto jau daugiau nei metus dirbdama abiejose įstaigose, pripratau. Esu pratusi prie didelio krūvio. Žinoma, kartais pervargstu. Tada tenka bent keletai dienų viską atidėti į šalį ir tiesiog pabūti gamtoje. Ji geriausiai perkrauna kūną, pailsina protą.
Dažnai dėl vykdomų projektų ar planuojamų renginių važiuoju į Varėnos kraštą savaitgaliais, kartais, kuomet būna pats jų įkarštis, tenka pasiimti neapmokamas vienos ar dviejų savaičių atostogas iš pagrindinio darbo. Džiaugiuosi, kad Vilniaus etninės kultūros centro direktorė mane supranta ir palaiko. Ji labai pritaria tam, kad specialistai, įgiję patirties Vilniuje, pritaikytų savo žinias ir kompetenciją regionuose bei taip prisidėtų prie kultūros lygio kėlimo ne tik sostinėje.
Mano sena svajonė, o dabar jau planas – persikėlimas į Varėnos rajoną. Kol dar ieškomės tinkamo sklypo, dirbu Vilniuje, tačiau vos atsiradus galimybei įsikurti šiluose, Vilniaus darbą paliksiu ir visas jėgas galėsiu skirti tam, kas širdžiai brangiausia – šilų dzūkų tradicinės kultūros puoselėjimui ir populiarinimui.
Esate etnografė. Ar šią sritį studijuojate, ar turite kitą išsilavinimą?
Esu baigusi Lietuvos istorijos instituto inicijuotą Neakivaizdinę jaunųjų etnografų mokyklą, kuri ir paskatino pačiai toliau vykdyti ekspedicijas ir rinkti vertingą medžiagą Dzūkijos kaimuose. Baigiau kultūros istorijos ir antropologijos bakalaurą Vilniaus Universitete. Vėliau prof. habil. dr. Daiva Vyčinienė pastebėjo, jog vykdau tautosakos rinkimo ekspedicijas po Dzūkiją ir jau esu sukaupusi nemažai vertingos medžiagos. Jos kvietimu įstojau į etnomuzikologijos magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Šiuo metu beliko tik darbo gynimas, kurį labai tikiuosi pabaigti rašyti ir apsiginti šiais mokslo metais.
Pabaigai – keletas asmeninių klausimų. Esate rajono mero marti. Kur ir kaip susipažinote su Roku Kašėta?
Tokie žodžių junginiai kaip „mero marti“ ar „mero sūnus“ man nepatinka. Esu Eglė, mane galima vadinti tiesiog vardu. Juk kitiems žmonėms nelipiname etikečių: „geležinkeliečio žentas“, „pardavėjos marti“, ar „grybininko sūnus“. Mero kadencija nėra amžina, profesijos ar žmonių veiklos taip pat su laiku keičiasi. Išlieka žmogus.
Su Roku susipažinome mano darbo Žiūruose dėka. Man ten darbuojantis 2019 m. rugpjūtį, Rokas parašė žinutę klausdamas, ar galėčiau nuausti juostą. Asmeniškai jo nepažinojau, tik prisiminiau, kad yra tekę greta prekiauti per kažkurią Kaziuko mugę. Atsakiau jam, jog esu Žiūruose, grįšiu į Vilnių tik po geros savaitės. Rokas pasakė, kad paskutines vasaros dienas leidžia vos už šešių kilometrų nuo Žiūrų ir galėtų užsukti. Po kelių dienų jis atvažiavo, aptarėme detales ir užsirašiau šį užsakymą į žiemos darbų sąrašą.
Po savaitės numatyti plokštelės rengimo darbai jau ėjo į pabaigą, o paskutines atostogų dienas norėjau kiek prasiblaškyti ir pailsėti prieš grįždama į miestą. Kuomet Rokas paklausė, ar aš vis dar Žiūruose ir pasiūlė išeiti kartu pagrybauti, neatsisakiau. Smagiai praleidome laiką, vakare pakūrenome laužą ir kalbėjomės apie papročius čia – Dzūkijoje, ir Pietų Amerikoje, kur Rokas praleido nemažai laiko. Galiausiai ir dzūkiškai padainavome. Paskui, paskutinę atstogų dieną jis pasisiūlė mane parvežti į Vilnių.
Dabar juokinga, kad tuo metu buvau taip panirusi į Žiūrų plokštelės leidybos reikalus, kad net nepajutau jo simpatijos ir dėmesio. Nudžiugdavau, kai kartais, rudens savaitgaliais jis man parašydavo, kad yra kaime ir kad jei man reikėtų grįžti į Vilnių, galime važiuoti kartu. Taip jis mane parvežė nekart, o kai spėdavom, dar valandėlę prieš paliekant Varėnos kraštą, pagrybaudavom.
Kad jo tėvas yra rajono meras nesupratau iki tol, kol pats man nepasakė. Prisimenu, mums begrybaujant kažką užsiminė apie tėvą ir kultūrą Varėnoje. Tada nustebusi paklausiau: „Palauk, tavo tėvas dirba kultūros centre? Gal aš jį žinau?“ Rokas nusijuokė ir pasakė, kad jo tėtis – meras. Rokas be reikalo niekam nepasakoja apie tai, nes, kaip žinia, politikų vaikams gyvenimas yra neretai apsunkinamas.
Apie savo jausmus Rokui supratau tik atidavusi visą plokštelės projektą gamybai ir spaudai, lapkritį, kuomet pagaliau širdyje ir galvoje radosi erdvės kažkam naujam. Man buvo be galo malonu, kad jis suplanuotą kelionę į Ispaniją sutrumpino ir taip padaręs man staigmeną, parskrido naktį prieš pat naujosios Žiūrų plokštelės pristatymo koncertą Varėnoje ir norėjo mane palaikyti. Po koncerto nuvežė mane į kapines, kur gautas gėlių puokštes sudėjau ant Linos kapo, o po to – į Vilnių.
Dabar, kai kas paklausia, kaip susipažinom, juokais ir taupydama žodžius tiesiog atsakau: „Mani Rokulis susgrybavo miškan“.
Socialiniuose tinkluose skelbiate, kad jus sieja ir bendra veikla. Kokia ji?
Jos tiek daug, kad gal lengviau būtų atsakyti, kas mūsų nesieja. Nesieja tik tai, kad aš dirbu biudžetinį darbą, o Rokas yra sukūręs instrumentų gamybos verslą, taigi nėra niekam atskaitingas ir gali lanksčiau planuotis savo laiką. Na, ir gal tai, kad jis lanko judesio praktikas, o aš sportui tiesiog nerandu laiko.
Kartu daug muzikuojame. Daugiausiai gilinamės ir dainuojame dzūkų senąsias dainas. Nuo pat draugystės pradžios pastebėjau, kad Rokui galbūt net genuose šis talentas ir dzūkiškos vingrios dainos pajautimas yra užkoduotas. Jam panorus šitą senosios muzikos pasaulį pažinti giliau, pradėjau jį mokyti, tačiau sunku nebuvo – daug ką jis perima intuityviai klausydamas senųjų archyvinių įrašų. Folkloro pasaulio žmonės labai greitai jį pastebėjo, įvertino ir mūsų duetą dabar daug kur kviečia.
Rokas – talentingas muzikantas. Groja daugiau nei dešimčia instrumentų, tačiau iki mums susipažįstant, muzikuodavo tik uždarose garso sesijose, psichoterapijos grupėse. Išgirdusi jo pirmąsias sukurtas dainas dzūkų tarme, jose įžvelgiau didelę vertę ir pradėjau jį skatinti viešinti savo dainas, koncertuoti. Dabar šią analogų neturinčią kūrybą, kurią Rokas pavadino „dzūkodelika“, remia ir Lietuvos kultūros taryba. Ši muzika yra būdas parodyti, kad tarmė nėra atgyvena ar tik būtinoji liaudies dainų dalis. Ja galima kurti naujus dalykus ir šiandien, ji yra aktuali ir žaisminga. Nors niekad negalvojau, kad galėčiau kurti dainas, tačiau keletą jų parašėme ir atliekame kartu.
Abu labai mylime gamtą, tad kai tik pavyksta, stengiamės joje ir būti. Abiejų mūsų svajonė – įsikurti miško prieglobstyje ir kasryt nubudus girdėti paukščius, o ne miesto triukšmą. Todėl gyvename kukliai, stengiamės taupyti šiam reikalui. Abu esame vegetarai. Mėgstame vienas kitą džiuginti vis kokiu nauju patiekalu. Rokui labiausiai patinka, kai paruošiu ką nors, kas primena jo a. a. močiutės ruoštų valgių arba Indijoje ragautų patiekalų skonius. Rudens laisvesnius savaitgalius leidžiame grybaudami arba pildydami stiklainius miško bei daržo gėrybėmis žiemai.
Man smagiausia, kad esame vienas kitam didžiausia parama ir palaikymas, geriausia kada nors turėta komanda. Visad, kai tik jam trūksta padrąsinimo ar patarimo, visa kita metu į šalį ir puolu padėti, o kai man ateina sunkus metas ar susikaupia daug darbų ir dėl to patiriu nuovargį ir stresą, jis taip pat man talkina viskuo, kuo tik gali.
Girdėjome, kad tuokėtės pagal senuosius baltų papročius. Papasakokite plačiau…
Mūsų vestuvės turėjo senųjų jungtuvių apeigų elementų, tačiau apie pačią vestuvių apeigą viešai nekalbu. Norisi bent dalelę asmeninio gyvenimo džiaugsmų pasilaikyti tik sau ir artimiausiems. Apie vestuves, jei smalsu, galiu šiek tiek papasakoti. Gal ką nors įkvėps?
