Keistuolių teatras kviečia į spalio 11 d. 18 val. Varėnos kultūros centre įvyksiantį rež. Justo Tertelio spektaklį „Muzika 2“. Spektaklyje vaidina iš Varėnos kilęs aktorius Dalius Skamarakas. Su D. Skamaraku kalbame apie sceninį jaudulį, svajonių vaidmenis ir brangiausias Varėnos vietas.
– Kuo spektaklis „Muzika 2” tau yra ypatingas?
– Tai yra naujas spektaklis, o su naujais vaidmenimis santykis būna kitoks, jaudulys – žymiai didesnis, labiau gąsdinantis.
– Kaip gyveni tą dieną, kai reikia eiti į sceną?
– Kai pabundu, išgeriu kavos, įvertinu tai, kas manęs laukia. Tada pradedu po truputėlį jaudintis. Žinoma, nereikėtų taip iš anksto jaudintis, bet ėjimas į sceną verčia tave kitaip žiūrėti į tą dieną ir į tą vakarą, kuris tik laukia.
– Ar jau esi suvaidinęs savo svajonių vaidmenį? Jei taip, kokį?
– Stengiuosi neturėti iliuzijų ir vilčių. Kiekvienas vaidmuo man yra pakankamai brangus. O svajonių vaidmuo manęs dar tik laukia ateityje. Kol kas toks vaidmuo buvo spektaklyje „Liūdnojo vaizdo riteris“, kai įkūnijau Sančą Pansą.
– O kodėl būtent šis?
– Tai buvo pirmasis mano spektaklis, skirtas suaugusiems žiūrovams. Prieš jį jaudinausi labai baisiai. Net dabar prisiminus, aplanko didelė nostalgija, užplūsta jaudulys… Jeigu dabar reikėtų su šiuo vaidmeniu vėl lipti į sceną, nežinau ar aš sugebėčiau, ar pakelčiau visą krūvį.
– Pats esi iš Varėnos. Galbūt galėtumei papasakoti, kuo pasikeitė šis miestas nuo tada, kai čia augai iki dabar?
– Miestas labai pasikeitė, tiesiog sužydėjo. Ir tai sakau atvirai – Varėna absoliučiai kitokia: nuo gatvių struktūros iki žmonių šviesumo… Pasikeitė netgi miškas, kuriame aš bėgiodavau vaikystėje. Nors, atrodo, tas pats kalnas stovi, tos pačios pušys auga, bet miškas kitoks.
– O kokia pačiam yra širdžiai artimiausia Varėnos vieta?
– Mylimiausia vieta – tai trečioji Varėna, esanti už geležinkelio. Varėniškiai ją žino. Ten stovi mano močiutės namas, kuriame prabėgo vaikystė. Jis stovi ten, kur vienoje pusėje yra geležinkelis, kitoje – miškas. Absoliuti laisvė, gamta, jos pažinimas, grynas oras – dėl šitų dalykų ta vieta yra pati brangiausia. Močiutės namai tikriausiai daugeliui žmonių yra pats šviesiausias vaikystės prisiminimas…
– Koks jausmas aktoriui vaidinti savo gimtajame mieste?
– Jei, kaip pasakojau, įprastai labai jaudinuosi prieš spektaklį, tai gimtasis miestas sukelia dar didesnį jaudulį. Juk kaip toje patarlėje sakoma: „savam krašte pranašu nebūsi”. Todėl vaidindamas Varėnoje jaučiu dvigubą atsakomybę padaryti viską taip, kad žmonės liktų patenkinti.
