Ekologinių pokyčių metraštis!
Trečioji kelionės į Šveicariją diena
Trečia diena. Pagaliau nors kiek rytinių miego valandų. Diena prasideda 10 valandą kelione po Sierre/Sion ožkų fermas.
Pirmas sustojimas La fermettte a Didi – žaismingas pavadinimas (didi – tai šuniukas), jauna šeima su mažučiu vaikeliu ant rankų.
Ekologinis ūkis, 40 ožkų, 200 vištų dedeklių ir begalinis entuziazmas, kad gyvenimas gali būti gražus. Naujas ožkų tvartas ir sūrinė su parduotuvėle antrame aukšte. Neklausiau skaičių, bet investicijos iš pažiūros visiškai neadekvačios gaminamų sūrių ir kiaušinių kiekiui. Patrick kraipo galvą – tai nežmoniškai daug darbo ir labai mažai pajamų.
Prisiminiau girdėtą ožkų fermų statistiką Prancūzijoje – 50 procentų jaunų šeimų, įsikūrę ožkų fermose, išsiskiria per pirmus 10 metų. Kita pusė per ateinančius 10 metų.
Sutirštintos spalvos, bet daug ir tiesos. Turi būti jaunas ir sveikas, mylėti savo amatą ir būti atsparus išorės pagundoms. Kol Lisa ir Lionel su mažium Mathis jauni ir sveiki, susidedam ukrainietiškus, lietuviškus ir Didi sūrius ant stalo bei ragaujam. Džiaugsmas švyti visų akyse, klausimų milijonas, ir vėl į kelią.
Dabar turizmo objektas – didžiausia (o gal aukščiausia?) Europoje užtvanka. Begalinė betono masė, užtvėrusi kalnų upes, užpildė vandeniu kalnų tarpeklius. Dirbtinio ežero gylis beveik 300 metrų.
Sukauptas vanduo naudojamas 20 procentų Šveicarijos „suvalgomai“ elektrai gaminti. Taip, šiandien elektra – magiškas žodis, griaunantis ateities planus, graužiantis kasdienę buitį. Bet atvažiavus prie užtvankos nėra jokio vandens kritimo, ūžesio ar generatorių. Tik tyvuliuojantis purvinokos spalvos ežeras, kalnų didybė ir žmogaus ambicijų pavergti gamtą paminklas. Liudijantis apie drąsą, išradingumą, inžinerinį tikslumą ir troškimą gyventi geriau? Turtingiau? Kelių kambarių patalpoje senosios statybų nuotraukos ir daugybė iš karto užmirštamų skaičių – milijonai tonų betono, kubinių metrų vandens ir dar daug visko. O tada užsidega lemputės kaimiečių namuose, atsiranda šaldytuvas buityje, o pramonė pasikinko tūkstančių arklių galingumo elektrinius variklius. Šiandien (dar!) šviečia gatvės, parduotuvės vilioja pirkti, prabangiai gyvename apsupti mums dirbančių vergų. Suskaičiuota, kad Europoje vidutiniškai kiekvienas turime po 400 vergų, tai ta iškastinė (ir truputis atsinaujinančios) energija, kuri tarnauja mums. Per visokius buitinius prietaisus, automobilius, lėktuvus, traktorius, stakles ir kitas mašinas. Ir kuo daugiau turime vergų, tuo geriau gyvename. Bėda, kad šiandien mašinų maistas – energija taip brangsta, kad geriau nutraukti tą virkštelę. Ačiū dievui, kad mašinos nestreikuoja, nerenka valdžios ar kitaip kaip nors nereiškia savo teisėto poreikio būti maitinamos, reiškia gyventi. Netekus vergų mums belieka arba įsisąmonintas saikingumas, arba neišvengiamas skurdas.
Nelinksmos mintys besigrožint iš beprotiško aukščio atsiveriančiais kalnais ir slėniais. Nesuprantu, kas gali gyventi užtvankos papėdėje esančiame 5 žvaigždučių Hilton viešbutyje. Čia niūru, kaip kokioje nusikaltimo vietoje.
Numatytas dar vienos ožkų fermos vizitas džiugina širdį. Pakeliui stabtelim prie gamtos paminklo – kepurėti kalnai. Akmenų kepurės ant nugairintų smiltainių piramidžių. Ožkų ferma atrodo visai šalia esančio kalno slėnyje, bet iki jos ištisa valanda mažų ir vingiuotų keliukų. Jie gąsdina vis mažiau, bet savęs įsivaizduoti prie automobilio vairo visai nenoriu. Stop ženklas – toliau tik pėsčiomis. Gerai, kad nuokalnė, tik niekaip nesuprantu, kaip mes grįšime? Nusileidus randame restoranėlį, aplink kurio staliukus vaikšto daugybė įvairiaspalvių ožkų. Šioje fermoje ožkos tik ganomos ir melžiamos, pienas keliauja į didesnę sūrinę netoliese.
Malonus jausmas ir vėl būti meilių ožkų apsuptyje, kalbinti ir glostyti. Kaip namie. O ant stalo šveicariškų sūrių rinkiniai, vynas ir vanduo. Viskas vietinis, net ir piktoko veido užeigos šeimininkas, nespėjantis nuo suolų (o kartais ir stalų!) rinkti ožkų spiručių. Turizmas kaime – kaip nuostabu, tik nesuprantu, kodėl tiek daug mokėti reikia? Mes namie kasdien taip gyvename.
Grįžę į savo, t. y. Tanios, socialinį būstą skubame į supermarketą. Ir štai, įsitaisę 5 aukšto balkone žvalgomės po mus apsupusius kalnus. Bevalgydami garuojantį kepsnį, gerdami vietinį vyną. Gyvenimas yra nuostabus.
– kaimynas Valdas
