Ekologinių pokyčių metraštis!
Likusios kelionės į Šveicariją dienos
Ketvirta diena kalnuose, šeštadienis. Tai dėl šios dienos čia važiavom – šiandien Alpage Colombyr šventė, t. y. paskutinis savaitgalis kalnuose. Karvės leidžiasi iš kalnų žemyn, pieno vis mažiau, proga sūrininkų solidarumo šventei. Bet prieš tai darbas kitoje Patrick nuomojamoje sūrinėje – Cave de Secx. Ten jau 7 metai dirba Liuda, ukrainietė, buvusi vokiečių kalbos mokytoja, ištekėjusi už vokiečio sūrininko atsidūrė Šveicarijos Alpėse.
Man didžiulė laimė pagaliau įmerkti rankas į pieną, daug pieno. Šiandien su Liuda ir Rasos pagalba darom Raclette iš beveik tonos karvės pieno. Tad reikia ne tik technologijos išmanymo, bet ir nemažos fizinės jėgos. Technologiją man sufleruoja, judesius šlifuoja Liuda, Rasa viską fiksuoja. Tik trys valandos darbo ir sūriai paslėgti ant stalo. Dar laukia rikota iš likusių išrūgų, bet man jau per karšta, prakaitas žliaugia.
Ką įsiminiau?
Katilas varinis – pliusas, kad geras šilumos laidininkas, tolygiai sušyla pienas. Minusas, kad labai sunkus darbas išplauti su specialiais milteliais. Vos ne pusvalandį vien tik aktyvus puodo šveitimas.
Pienas nepasterizuotas, praturtintas alpage bakterijų rinkiniu.
Sūrio grūdeliai „plaunami“ vandeniu – tokiu būdu sumažinamas rūgštingumas (o kartu ir išraiškingumas). Sūris tampa minkštesnis, elastingesnis.
Begalė darbo sūrių nokinimo metu – nuolat plaunamas druskos tirpalu. Tikslas – jokio pelėsio, tik gana išraiškinga rausva sūrio žievelė. Trys mėnesiai ir pirmyn – į prekybą. Patrick pasakoja, kad Covid pandemija buvo patys geriausi metai. Šveicarai niekur nevažiavo turistauti, tad vaikščiojo po kalnus. Restoranai viduje uždaryti, tad lauko terasose vien tik Raclette kvapai. Liuda juokiasi, kad šveicarų virtuvė apsiriboja fantazija, ką naudoti prie Raclette – svogūnai, kornišonai, bulvės, kumpis, dešra, kas dar … ir daugybė vyno.
Iki kelionės tik kartą ragavau šveicariško vyno. Eksportuoja vos 2 procentus. Net nežinojau, kokio ir kiek jo čia gaminama? Pasirodo, kad vyno įvairovė begalinė, ir jo tiek daug, kad sunku kažką „įsimylėti“. Prisiminiau, kad Šveicarija yra Štainerio tėvonija. Vieni jį vadina mistiku, kiti – filosofu. Man jis begalinio gylio ir pločio pasaulėžiūros pavyzdys. Kad ir nelabai artimas, bet labai įdomus. Jo aprašyti biodinaminės žemdirbystės principai plinta ir vyno srityje. Nors biodinaminio vyno čia negėriau, bet ragavau visiškai natūraliai namuose pagaminto. Jisai man taip patiko, kad išgėręs vos ne visą butelį pasinėriau į atsiskyrėlio gilių apmastymų pasaulį. O aplinkui šurmuliavo Šveicarijos, Ukrainos ir Lietuvos sūrininkų solidarumo šventė. Be manęs. Bet iki to dar visa diena.
Liudą palikome sūrinėje susitvarkyti, o mes su Rasa kalnų takeliais žygiuojam į Sirni Tabir Alpage Colombyr. Nors Patrick sakė, kad tai tik pusvalandis kelio, bet ėjome t. y. kilome į kalną beveik valandą. Ne vien todėl, kad sunku kvėpuoti, plaka širdis, bet ir dėl atsiveriančių užburiančių vaizdų. To nepamatysi nei dviračiu, nei mašina važiuodamas. Sveikas, Henrikai Gudavičiau iš Liškiavos! Tavo žodžiai, kad per dieną reikia nueiti tik vieną kilometrą, kaip Dievui į ausį. Gerai, kad tas kilometras ne statmenai į kalną.
Ukrainietės kepa, pjausto, trupina ir puošiasi. Pažiūrėkite į nuotrauką su višivankomis. Negali atsižiūrėti. Po truputį renkasi vietiniai iš slėnyje esančio Sierre. Kas pėsčiomis, kas važiuotas. Susirinko tie, kurie jautrūs karui Ukrainoje, kurie priėmė ir toliau globoja pabėgėlius. Tad visi pažįsta vienas kitą, nuotaika puiki, sūriai nuostabūs, vynas liejasi per kraštus. Anri, pasakodamas apie potyrius su ukrainiečių pabėgėliais, vis naudojo žodį passion. „Neužtenka pastogės ir minimalios pašalpos maistui. Gyvenimas – tai passion“. (Google verčia – aistra). Ir jei norime svetingai priimti pabėgėlius, tai turime sudaryti sąlygas atrasti, pasireikšti aistrai. Anri nuolat brazdino gitara, kartais dainavo. Tai jo passion. Tania ir Liuda daro alpage sūrius. Tai ne tik jų darbas (ir uždarbis!), bet ir passion. Man passion – tai gilintis į socialinius santykius, žmogaus ir gamtos santykį. Patrick passion – kalnai. Jis kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro kalnuose. Su karvėm, su sūriais. O koks Tamstos passion? Jei nežinai, vadinasi, dar negyveni. Esi pabėgėlis. Lietuvoje esu sutikęs daugybę pabėgėlių. Bėgančių nuo savęs. Bėgančių nuo kaimynų, valdžios, net ir valstybės.
Nežinau, ar Nicolo passion kepti raclette, bet jo kepimas prie laužo buvo viso vakarėlio ašis. Kad ir koks nuostabus ukrainiečių (ir mūsų su Rasa) paruoštas ir papuoštas sūriais, lašiniais ir duona nukrautas stalas, visi susibūrėm prie sūriu kvepiančio laužo. Vis kartodamas ir kartodamas raclette porciją, užkąsdamas Anri ir Patrick pasiūlytais svogūnais, užgerdamas namų vynu, mintyse pasinėriau į ankstesnįjį vargingų kalniečių gyvenimą. Pasakiau sau, kad noriu būti su jais, man čia labai gera. Aš ESU.
Penkta diena, sekmadienis.
Atostogos ne kalnuose. Po audringo sirni tabir vakarėlio norisi tylumos, lėto vaikščiojimo ir miego. Lauke 25-27 laipsniai. Mums, šiauriečiams, tai vasaros karštymetis, todėl po vėlyvų pusryčių ir moca kavos nusprendėm lėtai žygiuoti prie Sierre miestelio ežero. Maudysimės, deginsimės, aplankysim Svetlaną iš Kiyv. Ukrainoje ji dirbusi dideliam versle, šiandien paplūdimio užkandinėje yra barista. Tai tikrai nėra jos aistra. Toks ir daugelio kitų pabėgėlių likimas. Besislėpdami nuo saulės radome ežerėlį, mūsų masteliais visiškai juokingą, apstatytą suoleliais ir apjuostą takeliais. Niekas nesimaudo, o kur čia dar išsirengsi saulėje tokioje vėsumoje. Nors daug vietos pic-nique, tačiau šeimos būriuojasi užkandinėje. Retas geria vandenį – yra vietinio alaus ir šalto balto vyno. Svetlana dirba išsijuosusi, nuolaidų „saviems“ nenumatyta, tad ledai Rasai ir maža mano stiklinaitė alaus – tai didžiausia mūsų pramoga prie išsvajoto ežero. Tačiau radome puikią sekmadienio pramogą – deginimąsi balkone. Prieš akis kalnai, į saulę atsisukęs nemažas balkonas su sofa, jokių kaimynų žvilgsnių. Virtuvė su šaldytuvu šalia. Vienintelė problema, kad sekmadienį jokia parduotuvė nedirba. Nėra atsargų – nėra pramogų. Arba žygiuok į barą. Vakarop aplankėm visai netoliese esančią Mercier pilį. Su vynuogynais, sodu, svečių vilomis, kurios dabar paverstos menininkų rezidencijomis.
Šešta diena, pirmadienis.
Ačiū Dievui ir vėl kalnai. Šiandien aš darau raclette su Tania. Tai nėra lengva, nes aplink šurmuliuoja tabir dalyvės. Sūrio darymas man intymus darbas su sūriu. Bet stovykla yra stovykla – darbas komandinis. Prieš pietus mūsų su Rasa eilė prisistatyti sūrių stovyklos dalyviams. Tad laukia ilgas pasakojimas apie mūsų ūkį – ką ir kaip mes darėme ir darome jau 15 metų keliaudami Paskui saulę ir ožkas.
Didžiausias ukrainiečių nustebimas buvo, kai paklaustas, kokius sūrius darysime grįžę iš Šveicarijos, atsakiau – tikrai ne Raclette. Teko ilgai diskutuoti, kaip susiklosto vienų ar kitų sūrių tradicija, priklausanti nuo klimatinių sąlygų, tam tikros teritorijos gyventojų maitinimosi įpročių ir galų gale ekonominio išsivystymo. Tai galėtum pavadinti sūrio sociologija. Ir tai man patinka. Mūsų diskusijas pertraukė iš vienos ukrainiečių mobilaus pasigirdusi sirena. Rusų raketos skrenda į Vinicą, ten kur jos vaikai eina į mokyklą. Išsiplėtusios akys, kapota kalba ir baimė. Po 15-20 minučių bus aišku, kur pataikė raketos. Kas žuvo, kas sugriauta. Karas čia pat, už stalo Alpage Colombyr. O ukrainiečiai grasina – kuo daugiau mus puola, tuo karštesnį mes duosime atsaką. Mes laimėsim. Aplink stalą instinktyviai jungiasi rankos, lūpos šnabžda maldos žodžius. Raketos iki Vinicos tądien nedaskrido. Po valandėlės įtampa atslūgo, bet ukrainiečių akys liko tamsios.
Paskutinė septinta diena, antradienis.
Šiandien mes vėl pas Liudą. Rasa gamina Tomme Fleurie – tai pusiau minkštas, baltas kaip sniegas puskilograminis sūris, mėgstamas vaikų, miestiečių ir visų kitų, kurie pamiršę išraiškingus skonius užriečia nosį, kai įeina į tvartą. Realistų pamokymas – „reikia gaminti ne tai, kas tau patinka, bet tai, ką perka“. Man labiau patiktų būti svajotoju. Kol Rasa dirba, aš einu į Alapage Colombyr atsisveikinti su ukrainiečių sirni tabir. Jie ryt važiuoja atgal į Ukrainą, mes taip pat rytoj namo. Daug daug apsikabinimų ir pažadų vėl susitikti gal Lietuvoje, gal Ukrainoje. Kalnų takeliais valanda pirmyn ir valanda atgal – negaliu atsidžiaugti tokiu nuostabiu buvimu. Grįžus į Cave de Secx (kitur mačiau rašo Sex…) išsiruošėm aplankyti dar vieną, nelabai dažną fenomeną – ožkų alpage. Patrick jau pasakojo, kad kažkada valstiečiai / kalniečiai turėjo ir karvių, ir ožkų, tai darydami Raclette maišydavo pieną tokį, kokį turėjo. Patrick norėtų atgaivinti Raclette, maišytą su ožkos pienu. Tad keli asmenys susibūrė į asociaciją – consortage ir vysto ožkų alpage projektą. Iki ožkų alpage nėra mašina įveikiamo kelio, tad pėsčiomis žygiuojam beveik valandą. Pastebėjau, kad čia niekas atstumų nematuoja kilometrais, kaip mes, lygumų gyventojai. Atėję atrandame vieną jurtą miegojimui, antrą jurtą – dienos buvimui. Atrandame mini konteinerinę sūrinę ir melžimo aikštelę. Saulės baterijų ir generatorių. Liza iškeliavus su ožkomis visai dienai, Felix susirūpinęs kuičiasi apie ūkį. Po savaitės visas šis ūkis malūnsparniu keliaus į slėnį, tik ožkos leisis savo jėgomis. Liza ir Felix – tai jauna pora iš Vokietijos, romantikos vedami iškeliavę 3 mėnesiams į nuostabaus grožio kalnus su ožkomis ir sūriu. Felix nuvargusios akys kalba, kad sezonas buvo tikrai nelengvas, kupinas išbandymų ir nelinksmų nuotykių. Kalnų audros, vilkai, besiblaškančios ožkos. Keletas jų visą savaitę praleido užsilipę ant tik alpinistams (o, pasirodo, žodis „alpinistas“ tos pačios šaknies alpage, Alpes) pasiekiamos uolos. Tik tada, kai viską nugraužė ir baisiai išalko, nusileido į stovyklavietę. Mūsų su Rasa pasakojimas apie penkias vasaras, praleistas jurtoje Kalvių kaimo pievose, Felix nesudomino, tad po trumpos viešnagės atgal į Cave de Secx. Beeinant pasvajojau, kad kitais metais galėtume čia praleisti vasarą su ožkomis, bet Rasa greitai nuramino – „pažiūrėk į savo žilą barzdą“. Radę krioklį su ežerėliu, jame pamačiau savo barzdą. Nebesvajojau, kaip gali būti gera rytoj. Džiaugiausi, kaip nuostabu šiandien.
Grįžus šventiniai atsisveikinimo pietūs su Liuda, jų kaimynystėje esančioje buvette – tai yra vieta, kur gali atsigerti. Vandens čia niekas negeria, nes jo pilni kalnų šaltiniai. Buvette – tai vynas ir alus. Pagaliau supratau kalnų turistų maršrutą. Tikslas – aukštai kalnuose esanti buvette. Ją pasiekus ilgos valandos prie stalo su sūriu, kumpiu ir boisson. Kad nusileidimas nuo kalnų būtų saugus, naudojamos lazdos. Pas mus jos vadinamos skandinaviško ėjimo lazdomis. Nežinau, kam jos lygumoje mums reikalingos, bet įkaušus kalnų buvette – jos privalomos.
Į Sierre mus parveža Patrick – vakaras skirtas dovanų pirkimui. Išvažiuojant Puodžių Brigita mums įdėjo paltį lašinių ir dešros rinkę. Dabar turime nupirkti tokį patį svorį saldumynų Brigitos ir Justino 4 vaikams.
Nusileidimas į slėnį nepraėjo be nuotykių. Patrick iš vietinės mini alaus daryklos parveža brogos. Sustojus joje mus pasitiko įkaušęs aludaris, pakvietęs pasivaišinti šviežiu alumi tiesiai iš didžiulių bačkų. Alus pasirodė rūgštus, bet nuotaika ir bendravimo šiluma nuostabi.
Rytoj ankstyvą rytą traukinys į Ciurichą . Ir vėl 215 eurų duoklė geležinkelio kompanijai. Po pietų jau saulėtoje, bet šaltoje Lietuvoje.
Alpage tapo neištrinama mano gyvenimo dalimi.
– kaimynas Valdas
