Įvairiapusis dailininko talentas

0
164
Jonas Mackonis. Iš leidinio „Visuotinė lietuvių enciklopedija“

Šių metų lapkričio 9 d. dailininkui Jonui Mackoniui-Mackevičiui (1922-2002) būtų sukakę 100 metų. Ta proga Varėnos viešojoje bibliotekoje (II aukštas) parengta spaudinių paroda „Jonui Mackoniui-Mackevičiui – 100“

Tapytojas, literatas, menotyrininkas Jonas Mackonis gimė 1922 m. lapkričio 9 d. Varėnos r. Paąžuolės kaime. 1948 m. baigė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą, 1948 – 1951 m. jame dėstė. 1951 – 1969 m. buvo Vilniaus dailės instituto Piešimo katedros vyr. dėstytojas.1969 m. dailininkas tapo Valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) docentu, o 1986 m. – Piešimo katedros profesoriumi. Nuo 1950 m. dalyvavo parodose, nuo 1951 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Dailininko tapybos kūriniai lyriški, statiškos kompozicijos, dekoratyvūs, smulkaus potėpio, kruopščiai nutapytomis detalėmis.

Profesorius Jonas Mackonis-Mackevičius – iškili asmenybė, Dievo apdovanota daugeliu talentų. Apie įvairiapusį dailininko talentą liudija ne tik tapybos darbai, bet ir parašytos knygos. 1957 m. Vilniuje išleistas didelio formato, gausiai iliustruotas leidinys „Antanas Žmuidzinavičius = Антанас Жмуйдзинавичюс“ su dailininko Jono Mackonio parašyta pratarme apie dailininką. J. Mackonis parengė knygą „Lietuvos scenografija,“(1968) bei parašė prisiminimų knygą „Boružės odisėjos” (2003), periodinėje spaudoje paskelbė per šimtą straipsnių dailės temomis. Jis taip pat kapitalinio leidinio „XX a. Lietuvos dailės istorija“ bendraautorius. J. Mackonis yra penkių lietuviškų operų bei dviejų operėčių libretų, kelių dramų, filmo scenarijaus autorius. Labiausiai Lietuvos žmonėms įsimintinas Jono Mackonio sukurtas libretas kompozitoriaus V. Klovos operai „Pilėnai“ ir, aišku, nuostabaus grožio garsioji Ūdrio arija.

J.Mackonio paveikslai bibliotekoje

Nepaisant intensyvaus darbo įvairiose kultūros srityse, J. Mackonis didžiausią savo gyvenimo dalį paskyrė tapybai. Nutapė teminių kompozicijų („Audėjas“, „Dzūkų vestuvės“, „Filomatai“, „Pilėnai“ ir kt), portretų (bitininko Šimo, vaikaičio Jogailos, Marijos Šlapelienės, Beatričės Grincevičiūtės ir kt.), peizažų, daugiausia Vilnios senamiesčio. Dailėtyrininkė Gražina Gurnevičiūtė taipapibūdino J. Mackonio kūrybą: „Laikydamasis atokiau nuo modernistinio šurmulio, nesivaikydamas ambicingų meninės saviraiškos tikslų, tapybinių efektų, Mackonis nuosekliai gilino pradėtą romantinio realizmo vagą, o savo paveikslais kalbėjo apie jam artimus bei brangius dalykus: gimtąjį kraštą, čia gyvenančius žmones, šlovingą tautos istoriją, moralę, kultūros paveldą. Gal paradoksalu, bet tapydamas šiuos amžinus, regis, nuo aktualijų nutolusius siužetus ir pasitelkdamas jau nebemadingą realistinę manierą, jis įėjo į mūsų istoriją kaip vienas originaliausių XX amžiaus antros pusės lietuvių tapytojų. Jo darbų savitumo ir įtaigos priežastis, veikiausiai, glūdi tame, kad dailininkas, stojęs prie molberto, niekada nemelavo nei sau, nei žiūrovui, vaizdavo pasaulį tokį, kokį matė ir taip, kaip jautė. Pasaulėjautos, charakterio ir meninės išraiškos vienovėje gimė drobės, kuriose vienu metu prabyla ir įžvalgus, patyręs  intelektualas, akylus stebėtojas, profesionalaus piešinio meistras, ir paprastas kaimo vaikas, poetas, su giedru, spinduliuojančiu žvilgsniu ir atvira, sentimentalia širdimi.[1]

2012 metais Vilniaus galerijoje „Dailininkų menė“ buvo atidaryta Jono Mackonio tapybos darbų paroda „Pasiropinėjimai po lauko pievą“, skirta autoriaus gimimo 90-osioms metinėms.

Paroda J. Mackoniui

Parodoje eksponuojama Jono Mackonio prisiminimų knyga „Boružės odisėjos“ (Vilnius: Tyto alba, 2003; išėjo jau po mirties). Dailininko atsiminimai – meninis dokumentas, atskleidžiantis tiek jo paties, tiek sutiktų žmonių, Kauno ir Vilniaus dailės institutų dėstytojų ir studentų, charakterius ir gyvenimo peripetijas, kalbantis apie išlikimo pokario ir sovietmečio laikotarpiu galimybę ir teisę būti savimi. Ši knyga, kartu su vyresniojo brolio žurnalisto ir rašytojo Rapolo Mackonio atsiminimų knyga „Amžiaus liudininko užrašai“ (2001),  buvo pristatyta Varėnos viešojoje bibliotekoje (2003 m.). Apie autorius, jų kūrybą ir veiklos kelią pasakojo Rapolo Mackonio dukra Birutė Mackonytė (1928-2017).  Parodoje rasime leidinį „Antanas Žmuidzinavičius = Антанас Жмуйдзинавичюс“, Vido Abromaičio (1947-2008) straipsnio „Trečias brolis – libretistas“[2] bei straipsnio „Dailės klasiko J. Mackonio tapybos paroda“[3] kopijas bei dailininkų Jono Kazlausko ir Giedriaus Kazimierėno pasisakymų tekstus jubiliejinės parodos atidaryme 2012-11-09. [4]  Parodą papildo J. Mackonio eilėraščiai „Vilnius naktį“ ir „Jau pavasaris atėjo“[5] bei  keletas nuotraukų kopijų iš knygos „Boružės odisėjos“.

Varėnos viešoji biblioteka gali didžiuotis, kad turi kraštiečio menininko Jono Mackonio-Mackevičiaus du paveikslus, kuriuos galima pamatyti 2-ajame bibliotekos  aukšte.

Laimutė Cibulskienė

Varėnos viešosios bibliotekos bibliografė


[1] Gražina Gurnevičiūtė Boružės odisėjų keliais // https://jonasmackonis.lt/pasisakymai/boruzes-odiseju-keliais

[2] Vidas Abromaitis Trečias brolis – libretistas // Dainava.- 2004, Nr. 2, p. 10

[3] Dailės klasiko J. Mackonio tapybos paroda // Respublika, lapkr. 9, p. 2

[4] https://jonasmackonis.lt/category/pasisakymai/

[5] https://jonasmackonis.lt/poezija

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: