Pėsčiųjų žygiu marcinkoniškiai pagerbė Dzūkijos partizanus

0
109

„Mylėk mus, Lietuva! Dar skaudūs lietūs dulkia, dar aidi žemėj tų dienų audra. Mes čia gyvi, mes nepavirsim dulkėm. Už laisvę žuvusiems mirties nėra…“, – rašė šviesaus atminimo Dzūkijos miškuose žuvusio partizano sūnus, poetas ir skulptorius Albertas Belevičius. Šias eiles apie amžiną laisvės kovotojų atmintį puikiai patvirtina Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti skirtas Marcinkonių kaimo bendruomenės suorganizuotas prasmingas, jautrus ir susikaupimo kupinas daugiau kaip septyniolikos kilometrų pėsčiųjų žygis „Partizanų takais“ miškais nuo Puvočių iki Mardasavo ir atgalios, kurio metu aplankyti Adolfo Ramanausko–Vanago bei kitų partizanų bunkeriai. Mardasavo kaime šalia Merkio žygeiviai aplankė keturių ,,Geležinio Vilko“ rinktinės partizanų žuvimo vietą. Šias žūtis primena krauju sulaistyta maldaknygė, kurią šviesaus atminimo partizanas Juozas Jakavonis-Tigras pamatė šalia savo sodybos Kasčiūnuose plaukiančią Merkyje ant ledo lyties ir vėliau sužinojo, kad maldaknygė – vieno iš žuvusiųjų…

Rūta Averkienė

Renginys partizanams pagerbti prasidėjo Šv. Mišiomis Marcinkonių apaštalų Šv. Simono ir Judo Tado parapijos bažnytėlėje, kurias už Lietuvą ir jos Nepriklausomybę visais laikais gynusius žmones aukojo Marcinkonių parapijos klebonas Bronius Krakevičius. Pamokslo metu kunigas pažymėjo, jog dėka už mūsų šalies laisvę kovojusių žmonių esame žinomi, turime savo tautą, savo valstybę. „Dėkokime tiems žmonėms, te maloningas Viešpats išklauso mūsų maldas, telaimina Tėvynę, kad ji gyvuotų ilgiausius amžius, o jos piliečiai džiaugtųsi gerove“. Po Šv. Mišių bažnyčioje buvo sugiedotas Lietuvos himnas, o po to žygio dalyviai važiavo į Puvočių kaimą, žygio pradžios vietą. Čia jo organizatorės – Marcinkonių daugiafunkcio centro direktorė Lina Černiauskienė ir VšĮ „Marcinkonys“ narė Virginija Pugačiauskienė – trumpai papasakojo apie žygio idėją, o Marcinkonių bendruomenės pirmininkė Rimutė Avižinienė kiekvienam dalyviui įteikė tautinę juostelę ir išdalino partizaniškų dainų tekstus.

Vėl sugiedojus Lietuvos himną, šviečiant saulei ir kvepiant pavasariu marcinkoniškiai ir svečiai, beveik šimtas šventiškai nusiteikusių žmonių būrys, keliavo gražiausiais pušynais maršrutu „Adolfo Ramanausko-Vanago laisvės kovų keliais“. Maršrutas įrengtas bendradarbiaujant Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijai ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui.

Virginija Pugačiauskienė papasakojo apie šioje apylinkėse vykusias įnirtingas partizanines kovas, partizanų vadų Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, Adolfo Ramanausko-Vanago bei kitų kovotojų už laisvę partizaninę veiklą.

Mardasave žygeiviai aplankė ryšininko Stasio Plutulevičiaus sodybą ir šalia jos esančią ,,Geležinio Vilko“ rinktinės partizanų Liongino Švalkaus-Šerno, Martyno Navicko-Kardo, Tomo Kondrato-Briedžio ir Adolfo Bilinsko-Jurgino žūties vietą. Ją žymi Stasio Plutulevičiaus sumeistrautas kryžius su žuvusiųjų pavardėmis ir jautriais žodžiais: ,,O Kristau, kaip nešei tu sunkų kryžių, o motina tau ėjo iš paskos, tai mūsų motinos gulinčių ant gatvės negalėjo išlieti net raudos“. Šie partizanai žuvo 1945 m. gruodžio 4 d. per kautynes su NKVD kareiviais. L. Švalkus-Šernas, kad nebūtų suimtas, nusišovė. Jis buvo kariškis, vienas iš Lietuvos laisvės armijos kūrėjų, 1945 m. Lietuvos laisvės armijos vadovybės pasiųstas į Dzūkiją organizuoti partizanų būrių. Taip pat vienas iš Dzūkijos partizanų vadų, ,,Geležinio Vilko“ rinktinės, priklausiusios Dainavos apygardai, vado pavaduotojas, 1945 m. rugpjūtį buvo paskirtas rinktinės vadu.

V. Pugačiauskienė pažymėjo, kad kiekviename Dzūkijos kaime nemažai vyrų išėjo į mišką ir įsiliejo į partizanų gretas. Be partizanų buvo ir kita žmonių dalis, tai buvo ryšininkai ir partizanų talkininkai, kurie jiems tiekdavo maistą ir vykdydavo kitas užduotis.

Žygio dalyviams V. Pugačiauskienė taip pat papasakojo, kad pažintinis takas skirtas pristatyti 1944-1953 m. vykusį ginkluotą pasipriešinimą Sovietų Sąjungai, gynusį Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir demokratines vertybes. Maršrutas, susidedantis iš trijų atkarpų, pristato ginkluotą gyventojų pasipriešinimą Merkinės ir Marcinkonių apylinkėse. Atkarpos parinktos taip, kad keliaujantys galėtų susidaryti kuo išsamesnį vaizdą apie šiose apylinkėse vykusio pasipriešinimo mąstą bei jo svarbą. Įrengti informaciniai stendai, pastatytos rodyklės, atminimo ženklai. Abiejuose Merkio upės krantuose įrengtas maršrutas eina pro kaimus, bunkerius, partizanų kovos ir žūties vietas, identifikuotas jų sąskrydžių ir apdovanojimų, palaidojimų vietas. Lietuvos partizaninis karas – tai vienas ilgiausiai trukusių partizaninių karų Europoje dvidešimtajame amžiuje.

Partizaninio judėjimo išplitimui Pietų Lietuvoje buvo palankios gamtos sąlygos: sritis nusėta miškais ir kalvomis; netoli siena su Lenkija, per kurią buvo palaikomi ryšiai su Vakarais. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą, nemažai okupuotos Dzūkijos gyventojų dalyvavo pasipriešinimo lenkų okupantams judėjime. Daugelis vyrų priklausė sukarintai Šaulių sąjungai, gausiai stojo į pasienio policijos gretas. Pirmosios sovietų, o vėliau nacių okupacijos metais šimtai jų tapo pogrindinių „Geležinio vilko“, Lietuvos laisvės armijos ir kitų organizacijų nariais ir rėmėjais, vokiečių okupacijos metais šios srities gyventojai dalyvavo kaimo savisaugos būriuose. Šioje Lietuvos dalyje veikė Dainavos apygarda – viena iš devynių Lietuvos partizanų apygardų. Ją sudarė Šarūno, Dzūkų, ir Kazimieraičio (iki 1947 m. rugsėjo mėn. buvo Merkio rinktinė. Pavadinimas buvo pakeistas į J. Vitkaus-Kazimieraičio, pagerbiant 1946 m. liepos mėnesį žuvusį Pietų Lietuvos partizanų srities steigėją bei vadą) rinktinės.

Prie kiekvienos buvusio bunkerio vietos žygeiviai uždegė atminimo žvakutes ir sugiedojo po partizanišką dainą, o partizanų žūties vietoje uždegė atminimo žvakutes ir pasimeldė.

Paskui žygio dalyviai per miškus pasuko atgalios į Puvočius. Grįžusių laukė skani Marcinkonių bendruomenės narių virta grikių košė ir arbata, draugystės laužas, vėl partizaniškos dainos, pasidalinimas įspūdžiais, bendrystė ir širdžių šiluma. Partizaniškos ir patriotinės dainos skambėjo toli pušų viršūnėmis tarsi malda drąsiausiems Dzūkijos sūnums ir dukroms. Beveik visi jie išėjo ginti laisvės iš idėjos, iš patriotizmo ir labai skausminga žinant, kad jie žuvo jauni – 21–30 metų jaunuoliai. Pernelyg anksti patyrę pokario metų tragizmą ir pernelyg jauni išeiti iš gyvenimo. Partizanų priesake iš tiesų užkoduotos laikui nepavaldžios gyvenimo vertybės. Pagal jas turėtume gyventi ir mes visi, gyvenantieji nepriklausomoje Lietuvoje. Ypač dabar, kai kruvinas Rusijos karas Ukrainoje kelia realias grėsmes Lietuvai ir kitoms taikioms Europos šalims.

Žygio dalyviai didžiausią padėką išreiškė šį prasmingą žygį organizavusiai Marcinkonių kaimo bendruomenei bei jai talkinusiems: Marcinkonių kultūros centrui, Marcinkonių daugiafunkciam centrui, Marcinkonių seniūnijai, VšĮ Marcinkonys bei Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijai. Taip pat apie Pietų Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago bei kitų partizanų partizaninę veiklą pasakojusiai Virginijai Pugačiauskienei bei kartu su ja žygį vedusiai Linai Černiauskienei, bendruomenės pirmininkei Rimutei Avižinienei. Tokie žygiai dar labiau stiprina pagarbą kovotojams už Lietuvos laisvę, bendrystę ir pasididžiavimą, kad esame laisvi!

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: