Erasmus+ – tai tarptautinė Europos Sąjungos šalių programa, skirta švietimo, mokymo, jaunimo ir sporto sritims Europoje remti. O jei paprasčiau – tai programa, kuri finansiškai remia tarptautinius projektus, kurių metu organizacijos ar fiziniai asmenys (šiuo atveju mokiniai) turi galimybę apsilankyti tam tikrose šalyse ir lavinti savo įgūdžius tam tikrose srityse. Varėnos „Ąžuolo“ gimnazija šią programą vykdo ne pirmus metus. Dar 2015 metais gimnazijos mokiniai, vadovaujami anglų kalbos mokytojos Kristinos Volungevičienės, dalyvavo projekte „United in music“ („Suvienyti muzikos“). Praėjusiais metais mokytoja dar kartą įrodė tarptautinei Erasmus+ projektų agentūrai, kad esame verti dalyvauti dar viename, šį kartą su sportu susijusiame projekte – „Basketball opens our minds“ („Pasaulis krepšinio ritmu“). Į kvietimą prisijungti atsiliepė dar dvi šalys – Italija ir Ispanija, o viso projekto koordinatorė yra Prancūzija.
Svarbiausi tarptautinių projektų tikslai yra gerinti mokinių kalbų įgūdžius, susipažinti su kitų šalių kultūra ir tradicijomis, bendrauti su bendraamžiais, suprasti vieni kitus ir būti tolerantiškiems. Bet kuri tema gali išpildyti šiuos lūkesčius, o ši sporto šaka – ne išimtis. Krepšinis – populiarus šalyje ir Europoje, mūsų gimnazijoje užima ne mažiau svarbią vietą. Kūno kultūros mokytojas Jonas Žibūda ne vienus metus gimnazijos krepšininkus veda į pirmąsias bendraamžių gretas, todėl pasiūlymą dalyvauti šiame projekte mielai priėmė. Greitai mokytojai pradėjo žvalgytis tinkamų šiam projektui mokinių. Atsakingi, aktyvūs, kūrybingi gimnazistai, gabūs krepšininkai buvo pakviesti pokalbiui. Jiems buvo pristatyti projekto tikslai, veiklos, dalyvavimo sąlygos – beliko tik apsispręsti. Netrukus buvo suformuoti dvidešimt keturių moksleivių komanda. Į jų tarpą patekau ir aš.
Kad pasiektumėme užsibrėžtus tikslus ir įgyvendintume suplanuotas projekto veiklas, teko padaryti nemažai namų darbų. Pirmiausia pasidalijome užduotis tarpusavyje – kas pasirūpins skrajutėmis, kas filmuos ir fotografuos, kas parengs klausimus interviu, o kas rengs sporto terminų žodynėlį. Taip pat išsirinkome atsakingą už projekto svetainę, toliau dirbome su Lietuvos pristatymu, su projekto pavadinimo vertimu į lietuvių kalbą, projekto logotipo kūrimu. Galime pasidžiaugti, kad Evaldo Sūnelaičio sukurtą logotipą geriausiu pripažino ne tik lietuvių komanda, – jis laimėjo tarpusavio šalių konkursą. Jo logotipas tapo projekto logotipu. Projekto pavadinimą į lietuvių kalbą sėkmingai perkūrė Ugnė Fedkinaitė, (t.y. šio straipsnio autorė). O kai sužinojome datas, kada į kurią šalį vyksime, reikėjo nuspręsti, kas kokioje projekto šalyje atstovaus savo mokyklą. Buvo šiek tiek nesutarimų, bet juos išsprendėme taikiai.
Pirmojo projekto mobilumo šalis buvo Prancūzija. Nuo mokslo metų pradžios spėjome tinkamai pasiruošti. Laikas netruko prabėgti. Vasario 8-osios naktį iš Varėnos į Vilniaus oro uostą pajudėjo mokyklinis autobusas, vežantis aštuonis mokinius, lydimus dviejų mokytojų. Taip prasidėjo lietuvių grupelės kelionė Prancūzijos link. Su persėdimu Varšuvoje, po trijų valandų sėkmingai nusileidome Paryžiaus priemiestyje. Kelias iš oro uosto toli gražu nebuvo paprastas – užtrukome gerą valandą, kol klaidžiomis metro linijomis pasiekėme savo viešbutį.
Pirmąsias dvi dienas skyrėme turistinių objektų Paryžiuje apžiūrėjimui. Savaime suprantama, kad telefonų galerijos buvo pripildytos nuotraukomis su įžymiuoju Eifelio bokštu bei Luvro pasididžiavimu – Mona Liza. Lietuvos trispalvę europiečiai galėjo pastebėti prie Luvro muziejaus, o vėliau ir prie Europos parlamento. Rūškani veidai dėl tą dieną siautusio stipraus vėjo, bet didelis džiaugsmas širdyse šiame daugiamilijoniniame mieste mus visus suvienijo bendram tikslui – išpildyti projekto koordinatorių, gimnazijos, mus pakvietusių mokytojų lūkesčius.
Po dviejų dienų, praleistų Paryžiuje, sėdome į autobusą, važiuojantį Valansjeno link. Nuo Paryžiaus iki ten – nemenkas kelias, tad priešaky laukė kelių valandų kelionė. Išlipus iš autobuso mus pasitiko toks pats smarkus lietus bei šaltas vėjas. Tokiomis oro sąlygomis susirasti viešbutį tikrai buvo nelengva misija, iš mūsų pareikalavusi ne tik daug jėgų, bet ir kantrybės. Po sunkios kelionės išlikti pozityviems darėsi vis sunkiau. Bet galiausiai po klaidžiojimų siauromis, naktį kiek šiurpiomis gatvelėmis, išvargę suradome viešbutį – vietą, kuri mus glaudė visą savaitę.
Sekmadienį į Valansjeną susirinko keturios šalys – Lietuva, Italija ir Ispanija. Kiekvienos šalies komandą sudarė aštuoni mokiniai ir du mokytojai. Kitą dieną, pirmadienį, šalimais įsikūrusiame miestelyje, Denene, laukė mūsų draugai prancūzai. Šio miesto vidurinėje, profesinio profilio mokykloje dirbome, mokėmės, bendravome visa savaitę. Pasiskirstę į įvairiatautes komandas, atlikinėjom komandines užduotis, dalyvavome įvairiose veiklose.
Pirmąją susitikimo dieną komandiniu principu sudarinėjome klausimus, kuriuos vėliau uždavėme profesionaliems krepšinio žaidėjams, treneriams, žaidėjų asistentams bei teisėjams ir sulaukėme visų atsakymų į mums rūpimus klausimus. Prieš konferenciją mus vaišino pietumis mokyklos valgykloje, kur nustebino mums neįprastas maistas, savitarnos organizavimas.
Antrąją dieną keliavome į Briuselį, kuriame aplankėme Europos parlamentą, Komiksų muziejų bei kitus gausiai lankomus turistų objektus. Daugeliui tai buvo pirma viešnagė šioje šalyje, tad miestas kartu su Didžiąja aikšte ir besišlapinančio berniuko skulptūra paliko mums didelį įspūdį. Tos pačios dienos vakarą sugrįžę į Deneno mokyklos sporto centrą stebėjome vietinės Denain Pro B krepšinio rungtynes, kurias aikštės šeimininkai laimėjo vieno taško persvara.
Trečiąją dieną taip pat dirbome komandose, atsakinėjome į klausimus, susijusius su vietinio krepšinio istorija, asmenybėmis. Ketvirtąją – keliavome į Lilį – miestą Prancūzijos šiaurėje. Pirmiausia apsilankėme treniruočių centre, kur profesionalus žaidėjų asistentas pasakojo apie charakterio savybes, reikalingas norint tapti geru krepšininku. Pasitelkęs komandinius žaidimus mums įrodė, kaip svarbu dirbti išvien. Po šio susitikimo prancūzai mus ir kitus svečius vaišino pietumis jaukiame restoranėlyje, Lilio miesto centre. Pasisotinę patraukėme į Menų muziejų, kur grožėjomės Prancūzijoje labai populiariu literatūriniu žanru – komiksais.
Paskutinė, penktoji diena buvo skirta krepšinio žaidimui tarpusavyje. Mokytojai atsitiktine tvarka suskirstė mus į komandas, kurios tarpusavyje varžėsi dėl pirmos vietos. Vakare visi projekto dalyviai keliavome į boulingo klubą, kur nepaprastai smagiai praleidome laiką ir galutinai sutvirtinome naujos draugystės ryšius.
Tą vakarą, kai dalijomės paskutiniais apsikabinimais ir liūdnomis šypsenomis, visi galėjo sutikti – buvo itin gaila ir sunku išsiskirti su naujaisiais draugais, tačiau draugystė nesibaigė. Dar ir dabar palaikome užsimezgusius draugystės ryšius socialiniuose tinkluose.
O viską galutinai įvertinome tik gerai pailsėję. Supratome, kokią neįkainojamą naudą duoda tokios ES programos moksleiviams. Jos ne tik suteikia galimybę iš arčiau pažinti kitų Europos šalių kultūrą, lavinti kalbos įgūdžius, įgyti naujų patirčių, subręsti kaip asmenybės, bet verčia į pasaulį žiūrėti per kitokią prizmę, nebijoti ieškoti ir atrasti atsakymų į kylančius klausimus. O kiek dar teigiamų emocijų! Tapę gražiais prisiminimais jos praturtino ne vieno iš mūsų gyvenimą. Esame labai laimingi, kad turime galimybę ir toliau dalyvauti projekte.
Dabar dar viskas priešakyje – laukia dar pusantrų metų darbo. Ar tikrai krepšinis MUMS atvers protus? – Atsakysime tik projekto pabaigoje.
Projekto įgyvendinimui Europos Sąjunga suteikė finansinę paramą.
Ugnė Fedkinaitė,
Varėnos „Ąžuolo“ gimnazijos IIa klasės mokinė