Stasė Dapkūnienė, Vilniaus universiteto botanikos sodas
Vilija Snieškienė, Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas
Irma Maciulevičienė, Veisiejų regioninio parko direkcija
Kruklių kaimas (senesniuose šaltiniuose Krūkliai) mena senus, XV-XVII amžių, laikus. Kaimas priklausė karališkajam Kaniavos dvarui. Istorijos peripetijos lėmė, kad kaimo gyventojams teko iškentėti kelių okupantų nemalones. Tai skatino vietinių gyventojų patriotiškumą. Pasak išeivijos žurnalisto Broniaus Kviklio (Bronius Kviklys. Mūsų Lietuva, I tomas. 1989, P. 422.) Kruklių kaime lenkų okupacijos metais veikė lietuvių pradžios mokykla.
Inventorizuojamoje Kruklių kaimo sodyboje mus pasitiko ponia Antanina Pilinkiene (1 nuotr.), kuri papasakojo sodybos istoriją, iliustruodama surinkta vaizdine medžiaga: „Sodyba priklausė vyro proseneliui, kuris turėjo 27 ha žemės. Name vienam gale (dešiniam) buvo pradžios mokykla (2 nuotr., kuri publikuota ir aukščiau minėtame leidinyje „Mūsų Lietuva“), vėliau kolūkio kontora…“. Antanina Pilinkienė atitekėjo į šią sodybą 1960 metais, būdama 24 metų. „Vyras darželį įrengė, tvorelę užtvėrė. Šluotelinis flioksas išlikęs anytos. Išlikęs ir rūsys, statytas dar vyro senelio…“. Taigi, sodybos šeimininkė Antanina Pilinkienė prižiūri dabartinę sodybą (3 nuotr.), šalia esantį kryžių (4 nuotr.) ir sodybos gėlynus (5 nuotr.).
Sodybos darželis neišsiskyrė auginamų augalų rūšių skaičiumi, bet santykinai iš jų buvo didžiausias vietinių rūšių skaičius (7 iš 65). Ir tai suprantama, nes dirva darželyje nederlinga ir augalų priežiūra reikalauja jėgų ir pastangų. Aptikome tradiciniais darželių augalais laikomų rūšių. Tai vienmetės gėlės – vaistinė medetka (anotkos, medatkos), kininis ratilis (astros, astrukai), paprastoji kosmėja (linukas – 6 nuotr.), dviragė leukonija (nakcinukai), darželinė petunija, didysis serentis (kepuraitės) ir gvazdikinis serenčiai (juodukai, gvazdikai), didžioji nasturtė (nasturcijos, uzarėliai) ir darželinė juodgrūdė (panarūtės – 7 nuotr.); dvimetės – šiurpinis gvazdikas ir darželinė našlaitė; daugiametės – vaistinis smidras (šparagas), rudeninis vėlyvis, darželinis jurginas, baltoji snieguolė, rusvoji viendienė (ciliponai), didžioji vilkpupė, raiboji lelija, (geltonoji lelija, garnasnapė) poetinis narcizas (cibulaiciai), goštautinė gaisrena (goštauka, goštautai – 8 nuotr.), vaistinis bijūnas (pivonija), puikusis bijūnas, šluotelinis flioksas (karklėliai), vaistinis putoklis (muilažolė), darželinė tulpė (piliponas) ir mažoji žiemė (berlinka); sumedėję augalai – vijoklinis sausmedis, darželinis jazminas ir žalioji rūta. Plačiau supažindinsime su trimis augalais, kuriuos aptikome tik Krukliuose: darželine juodgrūde, goštautine gaisrena ir paprastąja kosmėja, aptikta trijose iš dešimties sodybų. Darželinė juodgrūdė (7 nuotr.) pas mus atkeliavusi iš pietinių kraštų – Pietų Europos, Kaukazo ar Pietvakarių Azijos. Manoma, kad Europos darželiuose pradėta auginti XVI amžiuje kaip maistinis ir vaistinis augalas, o Lietuvoje – irgi panašiu laiku, nors tikslių duomenų nėra. Darželiuose sėtos didesnėmis grupelėmis, nes tik taip atsiskleidžia jos žiedų dekoratyvumas. Minimos gėlės vertinamos dėl puošnių žiedų, lapų ir vaisynų. Vaisynai primena spalvotą burbulą ir tinkami sausų puokščių komponavimui. Augalo sėklos naudojamos kepinių ir rauginamų agurkų ir kopūstų paskaninimui, žolė – liaudies medicinoje kosuliui palengvinti, išskirti eteriniai aliejai – parfumerijoje ir kosmetikoje. Goštautinė gaisrena (8 nuotr.) laikoma „dideliai senoviška gėle“, nors Lietuvoje darželiuose pradėtos auginti tik XIX amžiuje. Gaisrenos – nelepios gėlės, bet mėgsta saulėtą, vėjo prapučiamą vietą ir trąšią dirvą. Augalo rūšies pavadinimą pirmasis užrašė J. A. Pabrėža, tačiau neatmetama nuomonė, kad pavadinimas sietinas su Lietuvos didikų Goštautų pavarde, kaip paplitusi po Lietuvą iš didikų darželių. Dauginamos sėklomis ir kero dalijimu. Tai augalas, kuris ne tik puošnus, bet patrynus putoja ir buvo naudojamas vietoj muilo. Paprastoji kosmėja (6 nuotr.) – kilusi iš Meksikos ir Jungtinių Amerikos valstijų pietvakarinės dalies. Tai ilgos vegetacijos augalas, tačiau spėja subrandinti ir išbarstyti sėklas, kurios kitais metais sudygsta. Lietuviškuose darželiuose kaip dekoratyvus, medingas ir nereiklus augalas paplito tik XIX amžiuje, o dabar rečiau aptinkamos. Vienintelis kosmėjų trūkumas – per didelis jų ūgis, tačiau prieš žydėjimą porą kartų patrumpinus, krūmeliai išauga tankesni ir žemesni. Džiugiai pamalonintos darželių augalais ir šiltu bendravimu su darbščia, linksma, puoselėjančia istoriją sodybos šeimininke Antanina Pilinkiene, paliekame Kruklius. Kitame straipsnelyje pakviesime į Ūtą…
Kaip zavu, kad tokiame garbiame amziuje sugeba rupintis ir taip priziureti, puoseleti kiema. Zinoma, nauja tvora, varteliai tikrai pridetu dar daugiau estetinio vaizdo