Kaimų darželių augalai – kultūros paveldo dalis: Aldonos Šakienės darželis Rudnioje

0
344

Irma Maciulevičienė, Veisiejų regioninio parko direkcija

Stasė Dapkūnienė, Vilniaus universiteto botanikos sodas

Vilija Snieškienė, Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas

Daugelis vietovardžių siejama su tose vietose gyvenančiais žmonėmis, jų veikla, būdu, gamtos vertybėmis. Rudnios kaimo pavadinimas atsirado XVIII a. pervadinus Ūlos kaimo pavadinimą. Tuo laikmečiu šiame kaime buvo įkurta geležies liejykla. XIX a. pirmoje pusėje liejyklą uždarė, nes geležį buvo pigiau atsivežti nei gaminti vietoje. Istoriniuose šaltiniuose galima rasti informacijos apie Rudnios ir Oginskių giminės ryšius. Per kaimą teka garsioji Dzūkijos upė – Ūla. Prie upės gyvenantys žmonės yra susitaikę su gausiu turistų antplūdžiu vasaros metu ir ramiu, nostalgišku ramybe alsuojančiu žiemos laikotarpiu, kai girdi medžių ošimą ir upelio vandens šniokštimą.

Mus sudomino sodyba, kuri įsikūrusi Ūlos upelio pakrantėje, nors ją nuo upės skiria kelias. Pasirodo, kad naujai atrodanti sodyba yra seniai įkurta (1 nuotr.) Nauji savininkai joje šeimininkauja nuo 1984 m. Nesvarbu, kad jie nuolat negyvena, tačiau sukurta aplinka nekelia abejonių, kad Aldona Šakienė su vyru myli augalus ir moka jų pagalba sukurti grožį (2 nuotr.). Sklypas rėžinis – siauras ir ilgas. Dalį savo žemės atidavė kaimynams, kurių sklypas dar siauresnis. Tvarko kitoje kelio pusėje esantį sklypelį, Ūlos upės pakrantę. Sodyboje itin gausu kartu augančių dekoratyvių, prieskoninių ir vaistinių augalų. Čia auga tiek etnografiniai (tradiciniai) augalai (51 rūšis) būdingi šiam kraštui, tiek ir daug naujoviškų. Meilė augalams ir subtilus grožio suvokimas šioje sodyboje šeimininkų atskleistas atsižvelgiant į aplinką ir šio krašto tradicijas.

Besižvalgant po sodybą, mus sudomino augalas kurio stiebas sumedėjęs, o tik viršūnėse matėsi jauni, žali lapeliai. Šis augalas, vaistinis isopas (3 nuotr.), auginamas Lietuvoje nuo XVI a. Kadangi apie jį, kaip ir apie levandas, yra aprašymų, tad drąsiai galime įvardinti isopo atsiradimą Lietuvoje. Toks prieskoninis augalas tinka ne tik salotoms, mišrainėms, sriuboms, mėsos patiekalams skaninti, bet ir aplinkai puošti. Jų žiedai yra švelnios violetinės spalvos, puikiai tinkantys papuošti darželių pakraščius, patvorius, pastatų pasienius. Kaip daugelis prieskoninių, dekoratyvinių augalų, isopas buvo naudojamas ir kaip vaistinis augalas. Isopo žolė turi eterinių aliejų, tai puikiai tinka parfumerijos pramonėje.

Nors daug ir įvairių žiedų spalvų sodyboje atkreipia dėmesį, tačiau švelni rožinė spalva prikausto dėmesį. Vienmetis augalas – darželinė rožūnė, Šakių sodyboje atradusi savo vietą, kiekvieną kartą atvykus džiugino akį (4 nuotr.). Šis augalas žydi nuo birželio iki spalio mėn., o esant tokiam šiltam klimatui jos puikiai prisitaikė ir nenuilstamai skleidė žiedus. Lietuvoje šios vienmetės gėlės atkeliavo apie XVII a., nors apie jas buvo žinoma nuo viduramžių. Nereiklios dirvai, netgi atvirkščiai, kuo mažiau trąšų tuo geriau, tačiau mėgsta saulėtas, atviras vietas. Tikėta, kad dėl šių savybių joms Dzūkijos krašte yra tinkamos sąlygos augti. Rožūnes auginti nesudėtinga, o ir panaudoti jas galima tik puokštėms. Neteko rasti informacijos apie jų panaudojimą prieskoniams arba, kad ji turi kažkokių vaistinių savybių.

Kitas augalas, kuris auga ne tik sodybose, bet randamas ir sulaukėjęs, Šukių auginamas kukliai prisiglaudęs prie akmens, tai – mažoji žiemė (5 nuotr.). Europoje šis augaliukas paplito XVI – XVII a., o į Lietuvą atkeliavo XVII a. Kaip ne keista, bet iki XX a. augintas tik Klaipėdos krašte esančiuose parkuose, dvaruose ir tik vėliau plito po visą Lietuvą. Mums atrodo, kad jos auginamos taip seniai, nes net liaudiškai vadinamos „bervinkomis“ arba „berlinkomis“, o šis žodis kilęs iš lenkų kalbos („barwinek“). Kadangi žiemių blizgantys lapai būna žali ir žiemą, jomis puošiama bažnyčios, koplyčios, pinami vainikai, naudojama puokštėse, gėlių kompozicijose. Turinti daug vaistinių savybių mažoji žiemė naudojama farmacijoje (gaminami smegenų veiklą skatinantys ir kraujagysles plečiantys vaistai). Šį augalą reikia „valdyti“, nes jeigu yra palankios sąlygos augti, tai gali uždengti visus paviršius išstumdamas kitus augalus, t.y., gali tapti nepageidautinu Lietuvos augalijos atžvilgiu… Savo vietą surado ir puikusis auskarėlis (6 nuotrauka). Lietuvos darželiuose – tai retokai aptinkama gėlė su daug smulkesniais lapais ir žiedais, žydinti iki rudens skaisčiai raudonais žiedeliais ir pakelianti sausrą. Augalas kilęs iš Šiaurės Amerikos. Laikoma, kad puikusis auskarėlis į Europą pateko iš Jungtinių Amerikos valstijų XIX amžiuje. Auginant darželiuose reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dėl augalo mėsingų šakniastiebių būtina palikti daugiau vietos gėlyne. Minimoje sodyboje aptikome Julijos raktažolę (7 nuotr.), pavasarinę raktažolę ir raktažolę pelenėlę (8 nuotr.). Tairetas ir saugotinas savaiminis Lietuvos augalas. Džiugu, kad jis prigijo Dzūkijos darželyje.

Kitame laikraščio numeryje pakviesime pasisvečiuoti Kriokšlio kaimo darželyje.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: