Mintys Rudnioje, prie Ūlos, žydint ievoms

0
7

Gediminas Jakavonis

Nesenai perskaičiau, kad Vilniaus meras r. Remigijus Šimašius save jau mato Lietuvos Prezidentu. Žmogus, kuris būdamas šalies teisingumo ministru, kai įstatymai draudė mūsų žemę pardavinėti užsieniečiams, išsiuntinėjo aplinkraščius notarams, kaip apeinant įstatymus galima įforminti tokius sandėrius. Būdamas sostinės meru iki šiol daro viską, kad Vilniuje neatsirastų paminklo Vyčiui, šioje sakralinėje mūsų tautai vietoje matantis tik besikaitinančių saulėje nuogalių pliažą.
Kiekviename kaime – savas durnius, bet kai tokia persona užsimano vadovauti visai Lietuvai, tai suprantant, kad toks veikėjas savo rinkiminei kampanijai pinigų iš užsienio tikrai gaus, darosi liūdna. Prieš keletą metų, spjovęs į visus Lietuvos įstatymus, ponas R. Šimašius „nuvertė“ sovietmetį jo širdyje gaivinusias Žaliojo tilto skulptūras. Dabar ir į tautos vertybes spjaudančių savo partijos liberalų ir LGB, esančių Laisvės partijos chunveibinais, ruošiasi griauti ir P. Cvirkos paminklą.
Sovietmečiu Varėnoje turėjom puikią lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Juliją Kavaliauskienę. Kai ji per pamokas deklamuodavo A. Baranausko, V. Maironio, A. Nėries eiles, mokė, kaip skaityti ir suprasti J. T. Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“, P. Cvirkos „Žemę maitintoją“, klasėje būdavo mirtina tyla. Net patys didžiausi padaužos ir neklaužados klausėsi, kokia graži, turtinga lietuvių kalba ir kokie talentingi kūrėjai rašė poeziją ir prozą mūsų viena seniausių pasaulyje kalbų. Tada nedaugelis žinojo, kad mūsų mokytojos tėvas kartu su kitais gimtąjį Musteikos kaimą gynusiais kaimo vyrais buvo nužudyti raudonųjų tarybinių partizanų. Esu dėkingas savo mokytojai, kad mokiusi mus gerbti savo lietuviškos literatūros kūrėjus, ji išmokė atskirti žmones nuo jų pasirinktos ideologijos ir politikos.
Todėl studijuojant Vilniuje man P. Cvirkos paminklas buvo skirtas „Cukrinių avinėlių“, „Franko Kruko“ autoriui, o ne tarybiniam veikėjui.
Kartą su šviesios atminties varėniškiu literatu, Nepriklausomybės akto signataru J. Dringeliu diskutavom apie S. Nėries „Nemune ledai išplauks“ ir K. Simonovo eilėraščių „Lauk manęs“ panašumą. Kilo klausimas, kuris kurį nukopijavo ar nusirašė.

  • Salomėjos Nėries eilėraštis parašytas metais anksčiau. Bet jei K. Simonovui tai jo kūrybos viršūnė ir identifikavimo ženklas, tai Nėris ir be šio kūrinio yra poezijos genijus ir milžinė, kuriai nėra lygių mūsų literatūroje, – tada kalbėjo Juozas. – Būtent jai, kaip poetei, ir buvo pastatytas paminklas Kaune, Karo muziejaus sodelyje.
    Prisiminiau šiuos žodžius, kai su vienu iš Atgimimo šauklių Arvydu Juozaičiu po Dzūkijos miškus mus vedžiojo šių girių poetų sukurtų eilių saugotoja ir globėja Birutė Švagždienė. Šviesi asmenybė buvusi Rudnios vidurinės mokyklos direktorė, kuri su savo vyru poetu, buvusiu tremtiniu, Vincentu gyvena šiame kaimelyje jau daugiau nei pusę amžiaus. Gegužės mėnesį, kai žydi ievos ir pati gražiausia Lietuvos upė – Ūla sublizga visu puikumu, Pauosupės kaime, šalia A. Matučio drevės, ji deklamavo poeto eiles.
    Kažkada A. Matučio eilėraščių knygos „Dvylikos svečių lauktuvės“, kuriame sudėti posmai, skirti kiekvienai metų dienai, prasidėdavo pamokėlės čia besimokantiems mokiniams. Dzūkų kaimai tuštėja, seniai uždaryta ir Rudnios mokykla. Čia gyvenantis signataras Romas Gudaitis net parašė knygą, kuri vadinasi „Rudnia iškeliauja į dangų“. Bet paklausykim Birutės, kuri prieš daug metų čia, prie Ūlos, sumanė kiekvienais metais rengti vaikų poezijos pavasarėlius.
  • Ar atkreipėt dėmesį, kad vieni geriausių Lietuvos vaikams rašiusių poetų, ar tai būtų Anzelmas Matutis, ar Martynas Vainilaitis su Kostu Kubilinsku, visi susiję su Varėna ir Dainavos giria? – tada paklausė B. Švaigždienė. – M. Vainilaitis gimė Mergežerio kaime. A. Matutis kūrė eiles prie Uosupio upelio pastatytoje trobelėje – drėvėje. K. Kubilinskas mokytojavo Lynežeryje. Tik apie jį, kaip vaikų poezijos klasiką užsiminus, net sovietmečiu aplink įsivyraudavo įtempta tyla.
    Apie NKVD užverbuotų poetų K. Kubilinsko ir A. Skinkio, kurie buvo atsiųsti mokytojauti į Varėnos miškų kaimeliuose esančias mokyklėles, kad įsiskverbtų į pokario Lietuvos partizanų gretas, dabar jau žinoma istorija. Beje, abiejų eilėraščių galima rasti „Lietuvių meilės lyrikos“ rinktinėse, o „Hiperbolės“ atliekamos dainos „Pamiršk mane“ žodžiai parašyti K. Kublinsko.
  • Čia, Dzūkijos miškuose, dar 1949 metų pavasarį buvo iškabinti atspausdinti lapeliai su tekstu, kad „Dainavos partizanų štabe MGB agentai K. Kubilinskas ir A. Skinkys nužudė apygardos vadą Kariūną (beje, taip pat poezijos eiles kūrusį Benediktą Labėną – aut.) ir pagrobę partizanų archyvą perdavė jį rusams. Partizanų karo lauko teismas už akių abu išdavikus nuteisė mirties bausme, kurią įvykdyti – kiekvieno lietuvio garbės pareiga.
  • Tai jūs šiuos dalykus žinojot dar prieš prasidedant tautos Atgimimui ir Sąjūdžiui? – nustebo A. Juozaitis.
  • Ne tik žinojom. Tuo metu, remiantis pagrobto archyvo duomenimis, buvo nukauta apie 15 partizanų, o daugelis vietinių dzūkų, buvusių ryšininkų, atsidūrė tremtyje Sibire, Kazachstane.
    Į K. Kubilinską Vilniuje buvo suorganizuoti keli pasikėsinimai. Tada mirties jis išvengė, bet vis tiek gyvenimą baigė tragiškai. Tragiškai gyvenimą baigė ir B. Labėną žudęs ir kontrolinį šūvį po K. Kubilinsko paleidęs A. Skinkys.
  • Jūs žinot, – čia įsiterpė mūsų gidė B. Švagždienė, – A. Matutis, su kuriuo bičiuliavomės, iki pat savo mirties ieškojo kažkur Lynažerio kaime paslėpto K. Kubilinsko parašytų partizanų dainų sąsiuvinio. Kalbėdavo, kad to laikotarpio jo eilėraščiai puikūs.
    Įdomų atsitikimą yra pasakojęs M. Vainilaitis. Vieną pokario žiemos naktį į jų namus Mergažerio kaime pasibeldė baltais maskuojančiais rūbais apsirengusių ginkluotų vyrų būrys. Vakarieniaujant nuo šeimininkų padengto stalo pakilo vienas partizanas ir priėjo prie žibalinės lempos kažką rašančio Martyno:
  • Ką čia rašai, vaiki? – paklausė paėmęs iš jo rankų lapą popieriaus. O kiek paskaitęs tarė: – Klausyk, o juk iš tavęs išaugs poetas…
    Kai M. Vainilaitis, po kažkiek metų tapo studentu, aukštosios mokyklos koridoriuje jis išvydo tą patį, tik dabar kostiumu vilkintį žmogų.
  • Kas čia toks?- tada paklausė kažkurio vyresnių bendramokslių.
  • Tai mūsų dėstytojas. Poetas K. Kubilinskas, – išgirdo atsakymą M. Vainilaitis.
  • Koks sudėtingas sutvėrimas yra žmogus, – tada ištarė A. Juozaitis. – Iš vienos pusės išdavikas, niekšas, žmogžudys, o iš kitos – puikus poetas, genijus, kurio eilėraščius mintinai moka daugelis Lietuvos vaikų.
    Teisus buvo šv. Augustinas, pasakęs, kad žmogų kaip savo kūrinį, gali pasmerkti ir bausti tik Dievas. Mes, mirtingieji, galim vertinti atskirus jo darbus ir veiksmus.
    Tas pats ir Rytų filosofijoje. Net kung-fu ženkle, kuriame apskritime juoda ir balta spalva lenkta linija padalinta į dvi dalis. Juodoje yra balta, o baltoje – juoda dėmė, reiškianti, kad kiekviename gėryje yra blogio, o kiekviename blogyje gali rasti gėrio. Senovės Japonijos sostinėje Kiote yra vienuolio įkurtas parkas su keturiolika akmenų. Iš kur bežiūrėtum, gali pamatyti jų tik trylika, nes jei pamatysi keturioliktą, nematysi pirmojo. Rytiečių filosofijoje tai reiškia, kad viską gali matyti tik Dievas, kuris vienintelis gali suprasti tai, ko iki galo nesupras nė vienas žmogus. Japonė, vedžiojusi mus po imperatoriaus rūmus, atkreipė dėmesį į paminklą, skirtą ir pačiam nemėgstamiausiam jų šalies samurajui. Į mūsų klausimą, kodėl jis nenugriautas, ji nustebusi atsakė:
  • Bet juk tai mūsų istorijos dalis!
    Jau daugiau nei trisdešimt metų esam nepriklausomi, o štai iki šiol su praeities šešėliais kovojantys mūsų šalies politikai proto taip ir neįgauna. Bjauriausia, kai iš buvusių „paleistuvių“ tampama „davatkomis“, kurioms atrodo, kad pasijutę viešpačiais turi teisę vertinti kitų likimus, visų mūsų istoriją, tradicijas, kultūrą.
    Mus su Arvydu po Dzūkijos šilus lydėjusi B. Švagždienė, kur kūrė daugelis Lietuvos žodžio meistrų ir kūrėjų, Rudnioje ant remontuojamo tilto per Ūlą pabaigai padeklamavo A. Skinkio eilėraščio posmus:

„Tu stovi ant pakriūtės šniokščiančio upelio
Ir taip beviltiškai srovėn rudens lapus meti.
O upė veržiasi. Prieš saulę blykčioja bangelės
Ir viską nešasi… Tą jaučiame, ir taip kažkas
Krūtinę gelia, gelia, kad
Rodos, verktumei ir oštumei lyg miškas lapkrity.

Taip degina krūtinę netiesa – dainos ir meilės priešas.
Ko, žmonės, barate, kad ieškome tiesos?
Susipina dažnai į vieną kamuolį ir tiesos, ir netiesos…
Tiktai širdis, po pašukų trinyčiais neatvėsus,
Rugiu žaliuos ir molio šiluma po ledkričių alsuos.“

Net, jei tai tik aisbergo viršūnė to žmogaus emocinės būsenos, ilgai ištvert jis negalėjo… tada kilo mintis atsisveikinant su Birute.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia