Elnio Devynragio šventė ir žiemos saulėgrįža

0
297

Gruodžio 21 – 24 dienomis būna trumpiausia žiemos diena ir ilgiausia naktis. Nuo šios akimirkos dienos jau pradeda ilgėti, todėl sakoma, kad saulė sugrįžta.

Naktis iš gruodžio 21-osios į 22-ąją – ilgiausia metuose. Po jos dienos jau pradeda ilgėti, sakoma, kad Saulė sugrįžta. Tai tarsi senųjų metų, praėjusio gamtos ciklo palydėtuvės ir naujojo pradžios sutikimas.

Tai džiaugsmo šventė, per kurią švenčiamas simbolinis Saulės atgimimas. Saulei besileidžiant yra uždegami laužai ir ugnis kūrenama iki pat Saulės patekėjimo – simboliškai „uždegant“ Saulę, padedant jai šviesti kasdien vis ilgiau ir ilgiau.

Elnias devyniaragis – senovės lietuvių mitologinė būtybė, savo raguose nešanti dangaus kūnus. Lietuvių pagonių tikėjime jis – mėnulio simbolis.

Elnias devyniaragis (mėnulis) vasarą eina žemai, tada trumpa naktis; žiemą jis eina aukštai, tada naktis ilga. Tokius vaizdinius galima rasti senose liaudies dainose.

Žiemos saulėgrįža Lietuvoje nuo seno buvo žinoma kaip Elnio devyniaragio šventė.

Nuo priešpilnio mėnulio iki pilnaties – 9 paros, todėl jis vadinamas devyniaragiu.

Pasakojama, kad baltas elnias išbėga per saulėgrįžą, o sugrįžta per Kalėdas, nešdamas naujai gimusią Saulę raguose, o kartu ir naują džiaugsmą, naują gyvenimą. Taigi žiemos saulėgrįža iš tiesų buvo švenčiama iki Kalėdų. Kai kuriose dainose elnias minimas ir kaip Saulės simbolis, atnešantis ant ragų saulę.

Elnio simbolis greičiausiai buvo garbinamas kaip totemas. Lietuviai elnius laikė dievo tarnais, tikėjo, kad elnias gali nukreipti ligas ir apsaugoti žmones nuo potvynio. Alkuose juos saugojo sargai. Eurazijoje akmens amžiuje atsiradusioje medžiotojų mitologijoje elnias įkūnijo Visatą, dangų, Mėnulį.

Kadaise žiemos saulėgrįža būdavo švenčiama iki Kalėdų. Kūčių vakarienė – lyg žemos saulėgrįžos kulminacija. Senoliai sakydavo, kad tą naktį laikas ir erdvė praranda įprastus metmenis, todėl įmanomi ateities spėjimai, burtai. Kaip tik dėl to po Kūčių vakarienės stalas likdavo nenurinktas, motina barstydavo grūdus ant šeimos narių, ypač vaikų, o šeimininkas – trobos kampuose ir prie židinio. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės tą vakarą ateidavo pasivaišinti, o grūdai suteikdavo gyviesiems augimo, daiktams – ilgaamžiškumo.

Šį vakarą uždekime žvakutes, lemputes, kurkime židinį namuose ar laužą kieme, kad būtų kuo daugiau šviesos aplinkui!

Švęskime Elnio devyniaragio šventę kaip tai darė mūsų protėviai!

Šaltinis: Rokų biblioteka

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: