Jonas GRIGAS
Ar tik dėl žmonių veiklos šyla klimatas, sparčiai tirpsta ledynai, nyksta gyvybės rūšys? Žemės link skrieja asteroidai, kyla ugnikalnių išsiveržimai, kinta geomagnetinis laukas. Visų šių įvykių kilmė gali būti kosminė –sukelta Žemės perėjimo pro Paukščių Tako galaktikos tamsiąją medžiagą.
Pirmoji užuomina apie šių įvykių kosminį ryšį buvo pateikta 1980 m. Nobelio premijos laureato iš Kalifornijos universiteto Berklyje fiziko Luiso Alvarezo ir jo sūnaus geologo Walterio ataskaitoje. Jie teigė, kad masinis gyvybės išnykimas prieš 66 milijonus metų buvo didelio asteroido ar kometos smūgio rezultatas. 1984 m. Dave’as Raupas ir Jackas Sepkoski iš Čikagos universiteto priėjo išvados, kad masinis rūšių išnykimas vyksta maždaug 26 milijonų metų ciklu. Walteris Alvarezas ir fizikas Richardas Mulleris iš Berklio bei kiti taip pat nustatė, kad tiek didieji krateriai atsiranda, tiek rūšių išnykimas vyksta tuo pačiu 26 – 28 milijonų metų ciklu.
Bet kodėl? Natūralu ieškoti kosminių ciklų. Saulės sistema Paukščių Tako galaktikos plokštumą kerta kas maždaug 30 milijonų metų, kartu kerta įvairius kitų žvaigždžių radiacijos srautus. Fizikas Johnas Matese’as iš Luizianos universiteto ir jo kolegos apskaičiavo, kad Orto kometoidų debesis, esantis 1000 kartų toliau nei atstumas nuo Saulės iki Plutono, būtų ypač pažeidžiamas gravitacijos trikdžių, kuriuos sukelia masės, susitelkusios galaktikos plokštumoje, gravitacijos trauka. Apskaičiuoti laikai, kai Saulės sistema kerta galaktikos plokštumą, koreliuoja su asteroidų smūgių ir masinio išnykimo laikais.
2014 m. astrofizikai Lisa Randall ir Matthew Reece iš Harvardo universiteto pasiūlė, kad didžiausi Orto debesies gravitaciniai trikdžiai gali atsirasti dėl nematomo egzotiškos tamsiosios medžiagos disko. Astronomai mano, kad tamsioji medžiaga ir energija sudaro didžiąją dalį Visatos. Visa matoma medžiaga planetose, žvaigždėse, ūkuose ir galaktikose sudaro tik apie 5 proc.
Tamsioji medžiaga nesąveikauja su elektromagnetine spinduliuote, todėl ją sunku aptikti. Randall ir Reece kelia hipotezę, kad Saulės sistemai praeinant per galaktikos plokštumą, tamsiosios ir matomos medžiagos gravitacinė jėga stumdo Orto debesį ir maždaug kas 26–30 milijonų metų pasiunčia asteroidų ir kometų į Saulės sistemą ir Žemę. Kur mes esame šiame cikle šiandien? Ką tik kirtome galaktikos plokštumą ir esame gana arti jos. Reiktų daugiau nei milijono metų, kol kometa ar asteroidas iš Orto debesies nukristų į Saulės sistemą. Dėl to esame nesaugioje padėtyje.
Tačiau Žemės kosminis ryšys gali būti dar gilesnis. Idėja apie maždaug 30 milijonų metų geologinių įvykių ritmą turi ilgą istoriją. XX amžiaus pradžioje W.A. Grabau nustatė periodinius jūros lygio svyravimus maždaug 30 mln. metų ciklu, o žymus britų geologas Arthuras Holmsas iš radioaktyvaus skilimo duomenų nustatė 30 mln. metų Žemės geologinės veiklos ciklą. Richardas Stothersas iš NASA aptiko geomagnetinių pokyčių maždaug 30 mln. metų ciklą.
1998 m. žurnale „Astroparticle Physics“ Indijos astrofizikai Asfaras Abbasas ir Samaras Abbasas paskelbė apskaičiavę energijos kiekį, išsiskiriantį sunaikinus tamsiąją medžiagą, kurią Žemė pagauna jai praeinant per šios medžiagos gniužulą ir nustatė, kad šių dalelių sunaikinimas gali pagaminti 500 kartų daugiau šilumos nei įprastas Žemės šilumos srautas.
Šilumos perteklius Žemės šerdyje gali padidinti temperatūrą mantijoje. Kylantys šilumos srautai gali sukelti periodinius mantijos aktyvumo protrūkius ir konvekcijų pokyčius Žemės šerdyje ir mantijoje, o tai gali sukelti tektoniką, vulkanizmą, geomagnetinio lauko kitimus ir klimato kaitą, ką dabar ir stebime. Šie geologiniai įvykiai gali sukelti ir masinį gyvybės rūšių išnykimą. Ši hipotezė sieja įvykius Žemėje su mūsų galaktikos struktūra ir dinamika. Jei ši hipotezė pasitvirtintų, žmonių kova su klimato kaita būtų bergždžia donkichotiškoji kova su vėjo malūnais.