Ar galima pasitikėti mokslu?

0
98

Jonas GRIGAS

Mokslas yra žinių kūryba ir jų kondensavimas į patikimus dėsnius. Tačiau įvairūs skandalai gali sumažinti pasitikėjimą mokslu, kaip teisingos informacijos šaltiniu. Visuomenė ir mokslas kenčia, kai piliečiai ir politikai nuvertina gerą mokslą kartu su blogu. Mokslininkai kartais klysta, daro klaidas. Faktų interpretacijos palieka erdvės klaidoms. Mokslininkai nėra šventi. Jiems gali turėti įtakos karjerizmas, pinigai ir ego. Šališkumas ir išankstinis nusistatymas gali juos apakinti. Kaip individai, jie turi tiek pat ydų, kaip ir kiti žmonės. Tačiau mokslas pakyla virš siaurų interesų ir pataiso save atviru rezultatų ir metodų publikavimu recenzuojamuose žurnaluose patikimiau, nei bet kuri kita institucija.

Visos mokslo žinios yra laikinos. Viskas, ką mokslas žino, net labiausiai žinomus faktus ar seniai sukurtas teorijas reikia persvarstyti atsiradus naujai informacijai. Labiausiai laikini yra naujausi duomenys ir idėjos. Kai kurie atmetimai neišvengiami. Tai ne mokslo silpnumas, tai jo didybė. Niekas negali konkuruoti su mokslo pažanga siekiant pilnesnio stebimo pasaulio supratimo.

Atradimų skelbimas profesiniuose mokslo žurnaluose visada apibūdina jų tikrumą, pranešimai socialinėje žiniasklaidoje arba laikraščiuose – ne, kadangi žurnalistai neturi žinių juos interpretuoti. Todėl visuomenė neinformuojama, ką tyrėjai atranda ar sukuria mokslo institutų ir universitetų laboratorijose, kam išleidžiami šimtai tūkstančių mokslui skirtų eurų.

Dažnai kai kurie mokslininkai, nepaskaitę mokslinių straipsnių ir būdami visiškai nekompetentingi tuo klausimu, per radiją ar televiziją kalba netiesą, pavyzdžiui, neigdami nejonizuojančios elektromagnetinės spinduliuotės žalingą poveikį, kuriamų 5G ryšių galimą žalingą poveikį. O kiek prieštaringų kalbų iš autoritetingiausių pasaulio mokslininkų buvo apie vakciną nuo COVID–19, apie klimato atšilimą, apie kurį mokslininkai įspėjo dar prieš 30 metų. Nenuostabu, kad žiniasklaidoje kartais mokslas ir mokslininkai pašiepiami, kad galima girdėti tokių kalbų: „Matote, mokslininkai patys nesupranta, ką kalba. Jie perša savanaudiškas nuomones. Jie net nesutaria tarp savęs, todėl jais pasitikėti negalima“.

Kaip visuomenė turėtų pasverti mokslininkų rekomendacijas? Klaida būtų laukti šimtaprocentinio sutarimo, kadangi jo niekada nebus. Išvados, net patikrintos profesionalios bendruomenės, gali būti klaidingos, bet jos atitinka geriausią to meto supratimą ir požiūrį. Žmonės yra laisvi nepaisyti to požiūrio, bet jie neturėtų apsigauti manydami, kad jie žino geriau. Tobulas žinių tikrumas priklauso tik dievams. Reikia garbingai pripažinti mokslo ribas, nors tai nereiškia jo silpnumo! Ribos tarp pažinimo ir nežinojimo nuolat plečiasi. Mes turime pasitikėti mokslu ir jo netobulumu. Jis ir iš jo kylančios technologijos taip pakeitė mūsų gyvenimą, kad prisikėlę mūsų protėviai jo neatpažintų! Atskleidė netikėčiausių dalykų, pavyzdžiui, gyvenimą po mirties. Kaip?

Kiekvienas mūsų organizmo atomas kažkada buvo kosminės dujos, o praėjus daugybei laiko po mūsų gyvenimo pabaigos, kai išsipūtusi Saulė išgarins viską aplink, visi tie atomai vėl sugrįš į dujinę būseną. Mažytė jūsų dalelė – jūsų organizme buvusieji ir jį sudariusieji atomai galės pradėti gyvenimą kur nors kitoje tolimoje planetoje. Ta idėja, kad dalis manęs liks gyventi po mirties, skamba panašiai, kaip istorijos apie rojų. Tik šiuo atveju tai tiesa ir taip iš tikrųjų nutiks.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia