Tobulumo siekis, savęs nuvertinimas, baimė klysti, vedanti prie užduoties atidėliojimo – tai tik dalis savybių, būdingų perfekcionizmu pasižymintiems žmonėms. Perfekcionizmas, nors skatina siekti aukštų rezultatų, neretai gali atnešti daugiau žalos negu naudos.
„Žmonės, pasižymintys perfekcionizmu, kelia sau per didelius standartus, atkakliai jų laikosi ir matuoja savo vertę pagal tai, kaip pavyko jų pasiekti. Pernelyg aukšti standartai kursto nesėkmės baimę, o tai gali skatinti nuolatinį savo darbo taisymą ir tobulinimą ar ilgus svarstymus prieš priimant sprendimą“, – sako „Erudito“ licėjaus psichologė Rūta Žiaunienė.
Perfekcionizmas skirstomas į dvi formas – normalų ir neurotinį perfekcionizmą. Mičigano universiteto profesorius Don E. Hamachek teigia, kad „normalūs perfekcionistai“ nustato sau aukštus asmeninius standartus, tačiau susitaiko su tuo, kad tokie standartai kai kuriomis situacijomis bus nepasiekiami. Tuo tarpu „neurotiški perfekcionistai“ nusistato aukštus standartus visoms situacijoms, yra linkę labai griežtai vertinti savo pasiekimus ir niekada nebūna iki galo patenkinti savo darbu, nejaučia malonumo jį atlikę“, – pasakoja psichologė R. Žiaunienė
Kodėl perfekcionizmas gali būti žalingas?
Perfekcionizmas ir perdėtas preciziškumas yra problemos, būdingos daugeliui vyresnių klasių moksleivių. Jas stiprina akademinė kultūra, kuri vertina aukštus pasiekimus bei užsiima nuolatine kritika. Iš to gimsta vidinis balsas, kuris nuolatos skatina save peikti, nuvertinti, pabrėžti savo tariamus trūkumus.
Tarptautinio bakalaureato istorijos ir pažinimo teorijos mokytojas Donatas Šinkūnas atkreipia dėmesį, kad neretai perfekcionizmas veda tiesiai prie prokrastinacijos, t. y. nuolatinio darbo atidėliojimo bei užsiėmimo įvairiausiomis kitomis veiklomis, nesusijusiomis su tiesiogine užduotimi. „Atidėliojimą ypač paskatina tokios situacijos, kuriose žmogus ar jo darbai gali būti vertinami, lyginami su kitais. Tai stiprina abejones savimi ir savo gebėjimais. Užduoties atidėliojimas galų gale kelią dar didesnę įtampą, be to, prarandama daug brangaus laiko. Dirbti pradėjus vėliau, rezultato kokybė gali būti žemesnė nei būtų buvusi metodiškai ir planingai dirbant nuo pat pradžių. Taip ratas sukasi iš naujo: norima tobulumo, atidėliojama, kyla nerimas, rezultatas kenčia ir vėl iš naujo“, – pasakoja D. Šinkūnas.
Kenčiant nuo perdėto perfekcionizmo tampa sunku priimti sprendimus. „Kai kurie perfekcionistai gali jaustis, tarsi kas nors juos nuolatos stebėtų ir vertintų. Jie galvoja, kad kiekviena jų gramatinė klaida, blogai padėtas kablelis, „nusišnekėjimas“ bus pastebėtas, sukritikuotas ir pajuoktas“, – atkreipia dėmesį D. Šinkūnas.
Ką daryti tiems, kuriems šios situacijos yra pažįstamos ir patirtos?
„Erudito“ licėjaus psichologė ir mokytojas dalinasi patarimais, ką daryti su stipriu perfekcionizmo jausmu gyvenantiems žmonėms. Patarimai orientuoti į mokinius, tačiau tinka daugeliui žmonių ir gali būti pritaikomi įvairiose gyvenimo srityse. Svarbu:
Išsiaiškinti užduoties reikalavimus. Esame pastebėję, kad nuo per didelių reikalavimų sau kenčiantys mokiniai tampa irzlūs, nesugeba susikaupti, greitai įsižeidžia ir nusivilia, jaučiasi pavargę. Ką daryti? Pirmiausia, galima pasikalbėti su klasioku ar vyresniu mokiniu, kuris praeityje buvo panašioje situacijoje, ir paklausti, kaip jis susidorojo su iššūkiais. Taip pat galima susirašyti labai konkrečius klausimus, apie tai, kas neaišku bei nusiųsti juos mokytojui elektroniniu paštu. Kartais mokytojas gali nežinoti, kas tiksliai mokiniui kelia klausimų – reikalavimai, instrukcijos, terminai, žodyno spragos ir pan.
Susidėlioti veiklų planą. Gavus grįžtamąjį ryšį iš mokytojo, klasioko ar vyresnio draugo, svarbu susidėlioti konkretų veiksmų planą. Šio plano turėtų būti laikomasi galvojant tik apie kitą žingsnį į priekį ir jokiu būdu ne apie galutinį rezultatą ar jo kokybę. Vykdant planą itin svarbu gebėti sustoti ir pasidžiaugti jau nuveiktu darbu.
Išsikelti realistiškus tikslus. Realistiškus pačiam sau, o ne kitiems. Svarbu susidaryti chronologinį darbų sąrašą, nusistatyti, kiek laiko reikės skirti kiekvienam darbui. Nusiteikti, kad bus siekiama aukštos kokybės, bet ne tobulumo – žmonės, kurie nesiekia tobulumo, dažnai užduotis atlieka kūrybiškiau.
Mokytis mąstymo lankstumo. Mąstymo lankstumas parodo, kaip lengvai galime pereiti nuo vieno veiksmo prie kito, kaip greitai galime rasti užduoties sprendimą. Kai matome kitų žmonių darbo rezultatus, niekada negalime žinoti, kokį chaotišką, kliūčių pilną kelią jie nuėjo. Todėl reikėtų išmesti iš galvos mintį, kad asmeninis susidarytas ilgalaikis planas gali išlikti nepakitęs nuo pradžios iki galo. Iškilusios problemos ir poreikis koreguoti ar atnaujinti pradinį planą moko mąstymo lankstumo.
Susiplanuoti malonų laiką sau. Į susidarytą planą būtina įterpti malonių veiklų. Nuolat sėdint kambaryje prie darbo stalo greičiausiai neaplankys originalios įžvalgos ar reikalingi sprendimai. Darbas vyksta ir pirtyje, sporto salėje, duše, parke, tiesiog vaikštinėjant ir stebint miestą bei jį reflektuojant. Rezultato nebus be įspūdžių, o įspūdžių nebus be aplinkos ir veiklų pakeitimo. Užsiimant aktyvia veikla išsiskiria dopaminas, o jis suteikia pasitenkinimo būseną – tai itin svarbu motyvacijai, mokymuisi.
Riboti socialinius tinklus. Naudojantis socialiniais tinklais svarbu savo paskyroje neatlikinėti „aš esu labai užsiėmęs žmogus“ vaidmens. Nemažas skaičius mokinių ir studentų itin dažnai imituoja veiklą ir dirbtiną užimtumą dalindamiesi darbastalio, nukrauto knygomis, ar sienos, ant kurios lipdukai su pastabomis, nuotraukomis. Nereikėtų viešai skųstis ir įsitraukti į neproduktyvias diskusijas, kurios tik sustiprins ir kolektyviai pateisins tingėjimą bei neveiksnumą. Nuolatinis pranešimų tikrinimas ir susirašinėjimas užims daug vertingo laiko, išblaškys ir atitrauks nuo darbo bei pagrindinio tikslo. Kitų „užsiėmusių“ mokinių vaizdai taip pat gali sustiprinti nepasitikėjimą savimi, nes atrodys, kad kiti daro tiek daug, reikia ir man pasistengti.
Atsirinkti autoritetus, į kuriuos norima lygiuotis. Vertėtų neapsigauti ir nesutapatinti asmens su jo pasiekimais. Galbūt tie tariami pasiekimai, dėl kurių kyla pavydas, iš žmogaus pareikalavo pernelyg daug energijos, nervų, nemigos naktų, galbūt tas žmogus neturi socialinio gyvenimo, draugų ir savo trūkumus bando kompensuoti kitais pasiekimais. Pasiekimai nėra vienintelis dalykas, kuris apibrėžia žmogų.
Tėvų vaidmuo perfekcionisto aplinkoje – itin reikšmingas
R. Žiaunienė atkreipia dėmesį, kad dažnai perfekcionistai teikia išskirtinę reikšmę tėvų vertinimams ir nesvarbu, ar jie skambėjo vaikystėje, ar visai neseniai. „Standartai, primesti kitų, formuoja žmogaus savęs vaizdą, mąstymą, budina vidinį kritiką. Perfekcionizmą gali kurstyti norėjimas išvengti kitų nepritarimo – jei aš būsiu tobulas, sieksiu neįmanomo, tai manęs nekritikuos“, – pastebi ji.
Jei tėvų meilės valiuta yra vaiko pasiekimai, jis tikrai bandys jos gauti tokiu būdu. Taip formuojasi vaiko mąstymas – aš geras tik tada, kai pasiekiu maksimumą. „Bėda ta, kad maksimumas neturi lubų, niekada negana, o vaikas, gavęs devynetuką, galvoja, kad jis nėra vertas mamos ar tėčio meilės. Juk atrodo, kas čia blogo iš savo vaiko norėti maksimumo, pačių aukščiausių įvertinimų? Floridos universiteto mokslininkai Kenneth G. Rice ir Jennifer Stuart savo tyrimu atskleidė, kad neurotiškas perfekcionizmas siejamas su depresija, savižudiškomis mintimis, nerimu, stresu, valgymo sutrikimais, žema emocijų kontrole. Per didelis išorės spaudimas gali padaryti daugiau žalos nei naudos, tad tai labai stipriai prisideda prie perfekcionizmo formavimo“, – sako R. Žiaunienė.
Specialistai kreipiasi į tėvus akcentuodami – jūsų vaikas nėra tik jo pažymiai ar pasiekimai: „Vaikas turi emocijas, savo interesus ir net savo nemėgstamas veiklas. Reikėtų leisti jam klysti, būti kaprizingam, išsirinkti tai, kas jam patinka ir svarbiausia – padėti atpažinti savo ribotumus“.