98 proc. visų ligų mes susikuriame patys. Net sunkiausios, lėtinės ir „neišgydomos“ ligos gimsta mūsų prote, pasąmonės lygmenyje. Taip teigia kūno ir sielos terapeutė Asta Asteen. Drąsus pareiškimas? Galbūt. Bet Asta šią teoriją grindžia ne tik kalnais perskaitytų knygų, bet ir asmenine patirtimi.
Bene dešimtmetį kankinama vis didėjančio fizinio skausmo, o galiausiai išgirdusi negailestingą diagnozę, kai net elementariai sukramtyti maisto nebegalėjo, moteris nepasidavė: ne tik sugebėjo išgydyti save, bet ir gydo kitus. Šiandien prie jos nedidelio, bet jaukaus kabineto nusidriekusios pagalbos ieškančių žmonių eilės.
„Pacientų išgijimai man vis dar yra labai džiugūs ir stebinantys. Taip, aš padėjau sau. Bet kai sugebi padėti kitam, tai su nieko nepalyginamas jausmas. Ir su kiekvienu pacientu atsiveria vis naujos galimybės. Kaskart įsitikinu, kad žmogaus galimybės, nukreiptos tinkama linkme, yra neišsemiamos – o visos ligos išgydomos“, – sako kūno ir sielos namų „Hamsa House“ įkūrėja Asta, praktikoje taikanti visą terapijų kompleksą, tam tarpe ir hipnoterapiją.
Viska prasideda dar vaikystėje
A.Asteen įsitikinusi, kad visų mūsų negalavimų prigimtis yra psichosomatinė. Pradžia gali būti sunkiai pastebima: kamuoja slogi nuotaika, nerimas, nuovargis, gyvenimas nebedžiugina, vėliau gali pradėti kamuoti panikos priepuoliai ar depresijos epizodai. Tada, lyg iš niekur, išlenda nugaros skausmai, migrenos priepuoliai, odos ligos, alergijos, slenka plaukai ir t.t.
Jeigu ir toliau ignoruojame šiuos signalus, tada prasideda sunkios, metafizinės ligos: autoimuninės, onkologinės, neurologinės. Tik, deja, tradicinė medicina nelinkusi ieškoti jų priežasčių ir stoja į kovą su pasekmėmis.
„Mano patirtis rodo, kad visos ligos yra emocinės – tam tikrų minčių ir suvokimų išraiška kūnuose. Psichosomatinis skausmas yra lyg sielos šauksmas. Dažnu atveju, nuoskaudas, pyktį, negatyvą atsinešame iš vaikystės“, – sako A. Asteen.
Asta pasakoja savo istorija ir ją skirsto į tris etapus. Pirmasis siekia vaikystę, šeimoje su nelaimingu, ieškančiu ir atsakymų nerandančiu tėčiu. Vėliau jau paauglystė ir sunki tėčio diagnozė: amiotrofinė lateralinė sklerozė arba, paprastai sakant, raumenų distrofija.
„Man buvo 16 metų, kai tėtis išėjo, – pasakoja Asta. – Nors ir sunku tai pripažinti, pajaučiau palengvėjimą. Baigėsi įtampos metai, tėvų kivirčai. Galvojau, kad su jo išėjimu ateis ramybė ir vyliausi, kad su ta ramybe į mano gyvenimą ateis daug gražių dalykų.“
Kaip gimsta kančia ir ligos
Deja, vaikystės išgyvenimai niekur nedingo. Nors tuo metu mergina buvo užsibrėžusi gyventi visiškai kitaip, geriau, nei jos tėvai, kitaip nei tėtis – pastebėjo, kad jai kyla tam tikros reakcijos, įtampos labai artimos tėčio išgyventoms. Susikaupęs pyktis niekur nedingo.
„Kad ir kiek priešinausi, jaučiausi, kad einu žemyn ir žemyn į tamsą, – prisimena A. Asteen. – Nors studijavau ir man sekėsi, aplinkiniams atrodžiau linksma ir pilna gyvenimo džiaugsmo, bet išties pradėjau grimzti į liūdesį, atsirado didžiulis nepasitikėjimas savimi, nebežinojau, ko noriu.“
Dėl savo būsenos mergina pradėjo kaltinti visus aplinkui. Galiausiai emociniai išgyvenimai peraugo į fizinę kančią: migrenos priepuoliai, panikos atakos, depresija, viso kūno skausmai.
„Pradėjau lankytis pas gydytojus, buvo daromi įvairiausi tyrimai. Tačiau tradicinė medicina atsakymų nedavė. Diagnozuodavo, kad esu visiškai sveika, nors skausmai buvo sunkiai pakeliami, o kartais atrodydavo, kad negaliu prakvėpuoti ir tuoj uždusiu“, – prisimena A. Asteen.
Asta pasakoja, kad pasiekė tokią stadiją, kai negalėjo nei dirbti, nei su žmonėmis bendrauti. Užsidarė tarp keturių sienų ir nekentė savęs, žmonių, viso pasaulio. Gelbėjo tik knygos, kuriose bandė ieškoti atsakymų.
Asta sako visada intuityviai jautųsi lyg kokį vedimą. Reikalingos knygos lyg pačios ją susirasdavo. Tas buvimas priverstinėje tyloje jai leido išgirsti ir vieną dieną įvyko proveržis.
„Atsimenu kaip dabar: graži pavasario diena, gamta bunda, paukščiukai čiulba, visi džiaugiasi, eina į darbus. O aš guliu lovoje ir verkiu. Verkiu taip graudžiai, kaip niekad, ir gailiu savęs. Ir toje kančioje aš pajutau suvokimą, keistą jausmą kaktos srityje – tarsi lengvą kutenimą ar žaibą, kuris mane trinktelėjo iš pakėlė iš lovos. Pašokau, atsistojau ir suprantu, kad toje kančioje esu, nes niekada savęs nemylėjau. Kad aš sukūriau save ir savo kančią“, – išgyvenimais dalinasi Asta.
Renkamės kančią, kai galime rinktis laimę
Pakilusi iš lovos, mergina save apkabino. Stipriai stipriai. Ir pasakė save mylinti. Pirmą kartą gyvenime. Ir tą svarbią akimirką pasižadėjo besąlygiškai save mylėti, kasdien vis labiau.
„Aš supratau, kad iki šiol tik bausdavau save įvairiomis formomis ir taip pati susikūriau sau kančios pilną gyvenimą, – sako A. Asteen. – Todėl tą rytą pasižadėjau, kad leisiu sau būti sėkminga, šypsosiuosi ir visame kame matysiu gėrį, pozityvius dalykus. Pradėjau keisti požiūrį ir taip prasidėjo mano transformacija.“
Deja, kelias į išgijimą nebuvo toks paprastas. Astos laukė sunkus išbandymas: įtampos kūne sukūrė dar vieną problemą – aktyvavosi gan retas sutrikimas, sunkumas kramtant. Kelerius metus moteris galėjo valgyti tik trintą maistą. Būdavo dienų, kai net stiklinė vandens tapdavo iššūkiu, o galvą reikdavo patemti pagalvėmis, nes silpni kaklo raumenys nebelaikė.
„Kai pamačiau neurologo paskirtus tyrimus, mane apėmė siaubingas deja vu jausmas. Tai buvo tie patys tyrimai, kuriuos skyrė mano tėčiui. Ačiū dievui, atsakymai buvo neigiami, nors mano kančių jie ir nesumažino“, – pasakoja A. Asteen.
Galiausiai Astai diagnozavo nervų-raumenų ligą miasteniją. Skyrė vaistus, kurie suteikė tik laikiną palengvėjimą. O baimės buvo didžiulės, nes progresuojanti liga galėjo atvesti į visišką paralyžių. Viskas kaip tėčiui.
„Galvoji tik apie valgymą, bet valgyti nieko, išskyrus trintą maistą, negali. Tau niekas nebeteikia džiaugsmo: bijai eiti miegoti, nes gali neatsikelti, bijai valgyti, bijai laukti, kas bus – toliau taip gyventi nebegalėjau“, – sako A. Asteen.
Kankinosi moteris ketverius metus, kol sąmoningai nusprendė išeiti iš tos baimės. Kas vėliau lėmė ir visišką pasveikimą.
Svarbiausios pamokos ir galia padėti kitiems
„Pasirinkau pasitikėjimo poziciją, nusprendžiau savyje kurti sveiką žmogų. Ėmiau vertinti tai, kas man dar liko – nors esame įpratę matyti, ko negalime ir neturime. Manyje gimė dėkingumas viskam, net savo ligai. Kaip sukūriau kančią ir ligą, taip ėmiau kurti sveiką žmogų. Apsimečiau, kad esu sveika ir, galiausiai, pasveikau,“ – sako A. Asteen.
Kiekvieną diena moteris pradėdavo padėka: dėkojo, kad atsikėlė, kad gali išeiti į lauką, pakelti rankas į saulę, matyti saulę, kad gali apkabinti mylimus žmones, nesvarbu kaip, bet vis dar gali pavalgyti. Juokindavo aplinkinius darydama „galios pozas“, vaikščiodama lyg būtų pasaulio nugalėtoja. Nebeįsileisdavo blogų minčių. Galiausiai sukūrė save tokią, kokia norėjo būti.
„Svarbiausia, kad atsikračiau aukos pozicijos. Sergantis žmogus, daugiau ar mažiau yra auka. Jis kaltina kitus dėl savo nesėkmių ir laukia, kad artimieji ar gydytojai jam padėtų. Tačiau aukos pozicija tik sargdina – įsitikinusi A. Asteen – Aš savo viduje sukūriau visišką laimėtoją, o laimėtojui nebaisu niekas“.
Laimėtoja Asta tapo atskleisdama meilės sau jausmą, o pasitikėjimas savimi ir didžiuoju planu (likimu, aukštesnių jėgų ar visatos) atnešė begalinį dėkingumo jausmą.
„Dėkokime už tai, ką turime. Už savo patirtis. Žinokime, kad galime išeiti iš visų situacijų. Pasisemkime stiprybės ir sunkumų. Keiskime savo požiūrį į neigiamus dalykus – nes susargdina ne jie, o mūsų reakciją į juos,“ – ragina A. Asteen.
Keliaudama vidinio augimo keliu, Asta atrado hipnoterapiją. Pradžioje hipnozė buvo taikoma jai, o vėliau pati ėmėsi jos mokytis. Pasak terapeutės, hipnozė atskleidžia, kiek daug atsinešame į savo dabartinius gyvenimus iš praeities, kaip tai mus veikia – visgi svarbiausi mūsų patyrimai glūdi vaikystėje.
„Man hipnozė labai lengvai ėjosi. Atrodo atsiskleidė tai, kad visada buvo manyje. Teoriją galima išmokti, bet taikymas praktikoje jau visai kas kita – to neišmoksi, turi būti įgimta,“ – sako A. Asteen.
Terapeutės darbą Asta ir pradėjo nuo hipnoterapijos. Tačiau greit pajautė, kad to žmogui išgyti pilnai neužtenka. Po tokios terapijos visuomet seka ryškus pagerėjimas, tačiau žmogus papildomai turi keisti savo mąstymo būdą ir sargdinančius įsitikinimus. Juk kiekviena mintis prisideda prie to, kas mumyse auga. Kiekviena mintimi save programuojame, todėl savo mentalinius modelius pirmiausia turime suvokti sąmoningai. Todėl terapija, kurią ji taiko, visuomet yra kompleksinė.
Būdas pasveikti – tapti kūrėju
„Jeigu žmogus galvoja, kad ateisiu pas terapeutą ir jis mane „perrašys“, rezultato nebus, – sako A. Asteen. – Žmogus turi imtis aktyvių veiksmų ir pats tapti kūrėju. Savęs, savo gyvenimo, savo likimo kūrėju. Turi pasikeisti žmogaus požiūris, įvykti stipri transformacija, tik tada kinta jo būsena, traukiasi ligos.“
Gyvenimo transformacijos terapeutė dalinasi savo patirtimi ir metodika su kiekvienu pas ją ateinančių. Kaip pati sako, vieno recepto nėra, tad ji taiko individualų kiekvienu atveju kompleksą metodikų ir terapijų.
Dažniausiai pasitaikantys atvejai (ir daugiausiai pasveikimų), tai depresija, panikos atakos, nerimas. Šie negalavimai, pasak Astos, labiausiai būdingi šiuolaikinei skubančiai, aukščiausius sau ir aplinkiniams reikalavimus keliančiai, pervargusiai visuomenei.
„Šiuo metu pas mane vis dažniau ateina žmonės su sunkiomis, lėtinėmis, autoimuninėmis ar onkologinėmis, dažnai atsikartojančiomis, ligomis. Unikalu tai, kad ir šių, rodos, nepagydomų ligų atveju mano taikoma metodika veikia“, – sako A. Asteen.
Kaip pati Asta sako, žmonės ją susiranda patys. Jos kelionėje atėjo metas, kai pajautė, jog turi pakankamai žinių dalintis su kitais. Intuicijos vedama sukūrė internetinę svetainę, kur papasakojo savo istoriją, pasidalino įžvalgomis. Žmonės per jos istorija atpažįsta save ir kreipiasi pagalbos.
„Labai gaila, kad negalėjau padėti tėčiui, bet dabar kovoju už kitus, – sako Asta. – Gijimas yra kelionė. Aš irgi šiame kelyje kasdien. Bet kartoju sau ir mokau kitus, jog gyvenimas yra stebuklas ir dovana. Žodis ir mintys tampa veiksmais, po to įpročiais ir galiausiai tavo likimu. Susikurkime jį tokį, kokio norime.“