Prof. Jonas
GRIGAS
Šiltą besibaigiančios vasaros vakarą sode sėdėdami su draugu fiziku kalbėjome, kodėl daugelis pasaulio žmonių 21-me amžiuje yra religingi. Kai aš pasakiau, kad kol nesuprantame visatos bei gyvybės kilmės ir daugelio kitų paslapčių, budizmo, krikščionybės, induizmo, islamo ir judaizmo išpažinėjams tikėjimui dievais yra erdvės, draugas pastebėjo, kiek per tūkstančius metų žmonės suprato! Juk mūsų civilizacija yra kūdikystėje lyginant su milijardais visatos metų. Ši mintis privertė pamąstyti.
Daugelis realaus gyvenimo reiškinių kyla susiliejus daugialypėms priežastims. Šiuos sudėtingus reiškinius sunku paprastai paaiškinti. Todėl per visą žmonijos istoriją žmonės kurdavo mistines ar religines interpretacijas reiškinių, kurių priežasčių negalėjo suprasti.
Mokslas bando išsklaidyti šį kasdienio gyvenimo rūką suprantamais ir paaiškinamais universaliais gamtos dėsniais, kurie gali būti pritaikyti sudėtingo realaus gyvenimo rūko dalims.
Nepaisant žymių laimėjimų, mokslas vis dar apytikriai aiškina daugelį biologinių, psichologinių ir socialinių kasdienybės reiškinių. Tačiau mokslinis reiškinių aiškinimas simbolizuoja žinių salą nežinojimo vandenyne. Dar yra nepaaiškintų svarbių mūsų gyvenimo aspektų. Ir kai kurie mokslininkai nuklysta į misticizmą ar religiją, susidūrę su šiais nepaaiškinamais tikrovės reiškiniais. Ši dviprasmiška padėtis paaiškina, kodėl dalis mokslininkų yra religingi.
Tūkstantmečiais žmonės oro kaitą priskyrė dievams ir jiems meldėsi, prašydami lietaus ar giedros. Šiandien mes suprantame, kodėl keičiasi oro sąlygos ir dėka Žemės palydovų bei galingų kompiuterių galime numatyti ne tik rytojaus, bet ir sekančios savaitės orus. Mes net žinome, kaip mūsų, kaip civilizacijos, elgesys paveiks planetos atmosferos sąlygas ateityje.
Bet yra ir kitas reagavimas į religinius ir dvasinius mūsų nežinojimo aspektus – pasaulietiškas prisitaikymas prie tikrovės, nesiekiant paaiškinimo. Tai socialiai priimtas „elgesys subrendusio žmogaus“, besiremiančio įsitikinimu, kad kai kurie reiškiniai tokie tiesiog yra ir nėra prasmės jų aiškintis – geriau prie jų prisitaikyti.
Kaip fizikui, man sunku priimti fatališką požiūrį į gyvenimą. Fizikai kuria reiškinių modelius. Aš kūriau modelius fazinių virsmų paaiškinimui ir juos eksperimentiškai tikrinau. Fizikai nepriima nuogos tikrovės, neapvilkę jos galimais paaiškinimais.
Kaip ir fizikoje, kasdienio gyvenimo reiškinių modeliai tikrinami faktais ir modeliai nuolat tobulėja. Modelių kūrimas ir jų tobulinimas moko mus suprasti, kaip veikia pasaulis. Jie taip pat moko mus būti kukliais ir toleruoti klaidas, gerinant mūsų ribotą pasaulio supratimą.
Kaip ir oro spėjimo atveju, modelio apie įvairius gyvenimo aspektus turėjimas leidžia numatyti ateitį. Lygindami šį numatymą su realiais įvykiais, galime patikrinti modelį.
Tam reikia didelės patirties. Visada reikia siekti paprasčiausio reiškinių paaiškinimo, ieškoti naujų faktų ir atmesti nepasiteisinusius modelius.
Net fizikams tai sunku padaryti ieškant paprasčiausių modelių, kurie atrodo jiems „natūralūs.“ Nepavykus aptikti silpnai sąveikaujančių masyvių visatos tamsiosios medžiagos dalelių ir supersimetrijos Ženevos Didžiuoju Hadronų Greitintuvu, pirmajai tarpžvaigždinei kometai pasirodžius kitokiai nei manėme arba kai paprasčiausius kosminės infliacijos modelius atmetė Planko palydovo duomenys, fizikai ieško alternatyvų ir priima, kad jų pirminis supratimas apie pasaulio natūralumą galėjo būti klaidingas.
Nešališkas dėmesys faktams turi būti prioritetu prieš religinę ar politinę inerciją arba socialinį spaudimą. Mokslininkų tiesus atsakas į nepasitvirtinusius tikrovės modelius būtų intelektinės lyderystės pavyzdys peržiūrint tikrovės supratimą, įskaitant religiją ir politiką.
Gebėjimas nuolat atnaujinti tikrovės modelius yra išminties skiriamasis ženklas. Įsipareigojimas naudoti geriausius tikrovės modelius žengiant į priekį yra išskirtinės lyderystės skiriamasis ženklas.