Varėnoje įvyko dokumentinio filmo „Vanago portretas“ premjera

0
158

Penktadienio vakarą varėniškiai turėjo unikalią galimybę pamatyti dokumentinio filmo „Vanago portretas“ premjerą bei susitikti su kūrybine grupe: filmo režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu ir tapytoju Mantu Petravičiumi, filme išbandžiusiu aktorinius gebėjimus

Živilė Puidokaitienė

Susitikimas

Į susitikimą ir filmo premjerą atvyko 71 varėniškis, tiek pat buvo dar norinčiųjų, tačiau daugiau sutalpinti, anot Varėnos kultūros centro kino ir parodų salės vyr. specialistės Lenos Sinkevičienės, tiesiog nebuvo galimybių. Vis dėlto visiems norintiems dar bus progos pamatyti šį filmą, nes jis bus rodomas dar dvi savaites, o vasario 16 d. jį planuojama rodyti Merkinėje. Režisierius pasisiūlė ir tą dieną atvykti dar į Varėną, jei tik bus noro, ir dar kartą susitikti su varėniškiais.

Vytauto V. Landsbergio dokumentinis filmas „Vanago portretas“ pasakoja apie Adolfą Ramanauską-Vanagą, vieną garsiausių Lietuvos pokario partizanų vadų, miškuose kovojusį su sovietų okupantais, net 11 metų priverstą slapstytis su šeima. Išduotą ir itin žiauriai sovietų nukankintą. Filme bandoma rekonstruoti šio laisvės kovotojo pasaulėjautą, siekiama atskleisti jo dvasios stiprybę ir subtilius asmenybės niuansus, remiantis paties Vanago dienoraščiais ir jo artimųjų atsiminimais.

Vytautas V. Landsbergis neslėpė, kad jaudinasi dzūkams rodydamas filmą apie dzūkų partizanų vadą: „Manau, kad čia yra žmonių, kurie apie Vanagą žino daugiau negu aš. Jie galbūt ir patys atsimena ar galbūt atsiminimų yra girdėję ir ne viskas sutaps, ką matysite. Tikiuosi, kad atleisite ar galbūt papildysite, kai bus diskusija“.

„Devyni paukščiai“

Vis dėlto susitikimo vakarą režisierius norėjo pradėti nuo kito filmo. „Kodėl aš vis imu tą partizanų temą? Kodėl nepalieku to kitiems režisieriams, istorikams? Pagrindinė mano veikla yra su jaunimu, su vaikais ir paaugliais. Dešimt metų darydamas vaikų kūrybines stovyklas stebėjau, kad partizanų tema unikaliai veikia. Ypač berniukus. Kai jie per dešimt dienų sukuria filmą apie partizanus, kai susitinka su tikru partizanu, nakvoja bunkeryje, kai vakare prie laužo dainuoja partizanų dainas, tai labai greitai iš to „baiboko“, chuligano, ypač kai atvažiuoja vaikai iš sudėtingos socialinės aplinkos, pamatai, kad kažkoks partizanų genas jame užkliūva ir paliečia jo širdelę, jis labai greitai darosi vyras jis darosi mandagus, elgiasi kitaip, pasikeičia jo motyvacija, požiūris į Lietuvą“ – savo pastebėjimus dėstė Vytautas V. Landsbergis. Anot režisieriaus, tai lyg skiepai nuo anti meilės Lietuvai, noro bėgti iš čia, tad vaikai po šios stovyklos grįžta kitokie. Vytautas V. Landsbergis pripažįsta, kad filmą apie Vanagą taip pat kūrė daugiausiai galvodamas apie jaunimą, nes vyresni žmonės vienaip ar kitaip žino šią temą, jiems nereikia daug pasakoti, nebent prisiminti tą laiką, pasidžiaugti, kad buvom stiprūs ir ištvėrėm, tačiau jauni žmonės, anot režisieriaus, deja, auga labai dažnai mokyklose negaudami šitos žinios, ypatingai negaudami jausmo, emocijos, kas tai buvo per laikas.

Buvo parodytas 8 minučių filmas „Devyni paukščiai“. Tremtinių atsiminimais ir Sesario Valjecho eilėraščiu „Valandų smurtas“ paremtas filmas apie Lietuvos pokarį buvo sukurtas 2018 m. vasaros kino stovykloje: „Buvo 13-14 metų vaikų grupė, mes pasirinkome temą pokaris ir tremtis. Kaip paprastai, tos stovyklos prasideda nuo susitikimų su partizanais, su tremtiniais, vaikai juos klausinėja, užsirašo juos sujaudinusias detales“.

„Vanago portretas“

Kalbėdamas apie filmą „Vanago portretas“, Vytautas V. Landsbergis teigė, kad filmo idėja atsirado tuomet, kai pasirodė šmeižtai ir buvo užsipultas Vanagas, nes buvo nutarta, kad 2018 metais bus Vanago metai: „Aš, kaip ir daugelis iš jūsų, pasijutau, kad kažkas netvarkoje mūsų valstybėje, mes turime atsakyti į šį dalyką, negalima nereaguoti. Norėjosi pažvelgti į Vanagą ne kaip į buvusį, o kaip į esantį mūsų sąmonėje. Pradėjom ieškoti to buvusio ir dabar esančio Vanago supynimo. Kadangi tai buvo iš visuomenės paramos kuriamas filmas, aš kreipiausi palaikymo, paramos, atsirado įvairių būdų, žmonės siūlė savo sodybas, rėmė, o vienas atsiuntė Vanago portretą ir teigė, kad nelabai kuo gali prisidėti, bet gali nupiešti Vanago portretą. Susitikau su žmogumi, žiūrėjau į jo veidą ir man pasirodė, kad jis turi labai panašių į Vanagą bruožų. Paskui, kai sužinojau, kad jis yra dar ir šaulys, išmano karinį dalyką, supratau, kad matyčiau jį, kaip galintį panešti Vanago krūvį iš dabartinio žmogaus perspektyvos. Ne vaidinančio, o įsivaizduojančio. Taip atsirado Mantas Petravičius“.

Pasisakymai

Po filmo vyko diskusija, pasisakymai. Varėnos rajono meras Algis Kašėta norėjo padėkoti V. Landsbergiui už ilgametį darbą, įamžinant partizanų atminimą: „Man smagu, kad gerbiamas Vytautas yra vienas iš menininkų, kurie kuria nuosekliai, ne tuomet, kai tam tikra tema yra „ant bangos“, kuria ne pagal madą“. Kai buvo kalba apie filmavimo metu nutapytą Vanago portretą, tiek V. Landsbergis, tiek ir M. Petravičius teigė, kad nežino, kur tas portretas atsidurs, kol kas nežinoma, nes Vanago tema dar iki šiol yra labai jautri, ne visi dar yra išsilaisvinę, tad Varėnos rajono vadovas pasiūlė, kad labai puiki vieta būtų Merkinėje. Jei ne Vilniaus Antakalnio kapinių garbingoje vietoje, tai labai tiktų Merkinės Kryžių kalnelyje. Anot mero, būtų labai simboliška, nes būtent ten Vanagas pradėjo savo partizano kelią, ten žmonės jį ilgiausiai ir nuoširdžiausiai slapstė. Kaip kovotojas, jis ilgiausiai buvo toje žemėje, ten ir daugiausiai jo draugų yra suguldyta. A. Kašėta atviravo, kad toks pasiūlymas, tokia žinia buvo duota ir Vanago artimiesiems, tačiau į tai nebuvo sureaguota.

Plačiau skaitykite kitos savaitės „Giružyje“.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia