2020-ieji – Tautodailės metai: Audimo menas Varėnos krašte

0
394
Garsiausia juostų audėja Saulė Lazarevičienė

Audimas – senas tradicijas išlaikiusi tautodailės šaka, bylojanti apie lietuvių liaudies kūrybinę galią bei tradicijas. Ji apima audinių, vilnonės, lininės aprangos, lovatiesių, staltiesių, rankšluosčių, takų, juostų ir kitokių audeklų gamybą įvairiomis technikomis: audimo staklėmis, pynimo, rišimo, mezgimo būdais. Patys ankstyviausi Lietuvos teritorijos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II-III a. Nustatyta, kad dauguma jų austi dvinyte technika. Vėlesnių šimtmečių kapinynuose (IX-XIII a.) rasta vilnonių bei lininių audinių fragmentų. Tai daugiausia trinyčiai audiniai, austi 4 nytimis – eglute. Iš audinių fragmentų matyti, kad buvo žinomi du pagrindiniai audimo būdai – vertikaliomis staklėmis, o nuo XIII a. – horizontaliomis. Audimas buvo vienas pagrindinių lietuvių moterų amatų. Audiniai turėjo ne tik praktinę reikšmę, bet ir estetinę, apeiginę. Audinių pilna kraičio skrynia buvo kiekvienos merginos pasididžiavimas. Audiniuose atsiskleisdavo lietuvių moterų kūrybiniai sugebėjimai. Ilgais vėlyvo rudens ir žiemos vakarais kaimo moterys sėsdavo prie verpimo ratelių ir iš linų, vilnos, kartais kanapių verpdavo siūlus. XIX a. antroje pusėje pradėta vartoti medvilnę bei šilką, XX a. – dirbtinį šilką bei kitas sintetines medžiagas. Verpalus dažydavo augalų žiedais ir lapais, šaknimis, medžių žieve, samanomis, pelkių ir geležies rūdimis. XIX a. pradėti vartoti aniliniai dažai, kurie suintensyvindavo audinių spalvas. Kai būdavo laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų, per gavėnią moterys sėsdavo į stakles austi. Anksčiau beveik kiekvienoje pirkioje stovėjo audimo staklės. Drobę, nesudėtingų raštų lovatieses, staltieses, rankšluosčius mokėjo austi kiekviena kaimo moteris. Išradingesnės audėjos savo audinius margino sudėtingais raštais. Audiniai pasižymėjo spalvų įvairove, savita kompozicija. Dzūkių audinių raštai smulkūs, žaismingi.
Gausiausiai išlikusi senųjų kaimo audinių grupė – juostos. Kadangi svarbiausioji juostų funkcija buvo sujuosti drabužius, todėl reikėjo įvairaus pločio ir stangrumo juostų. Kasdienei aprangai buvo audžiamos paprastesnės juostos, o išeiginiam kostiumui – puošnesnės, ryškesnių spalvų juostos. Be to, nuo seno juostos buvo įvairių kaimo papročių ir apeigų atributas, svarbi dovana. Dzūkijoje ypač mėgtos rinktinės juostos. Jų audimui naudoti lininiai naminės gamybos arba pirktiniai medvilnės ar lino siūlai. Rinktinės juostos audžiamos staklėse arba vertikaliuose rėmuose. Marcinkonių apylinkėse buvo audžiamos tik rinktinės, o Merkinės – rinktinės ir kaišytinės. Raštuose vyrauja rombų, žvaigždučių, katpėdėlių, grėbliukų motyvai.
Vieni spalvingiausių interjero audinių – lovatiesės. Jų įvairovė Varėnos krašte labai didelė.
Vilnonės lovatiesės vadinamos divonais, o pakulinės – paklotėmis. Lovatiesės buvo audžiamos šiais pagrindiniais būdais: dvinytu, diminiu, milišku, servetiniu, rinktiniu. Dimai keturnyčiai ir aštuonianyčiai, rečiau – daugianyčiai. Miliškai audžiamos lovatiesės keturiomis nytimis, o servetinės – aštuoniomis. Įvedama daug spalvų, kurios sudaro gražų linksmą derinį, primenantį dzūkišką peizažą su žaliais pušynais ir žydinčiomis pievomis. Labiausiai paplitusios keturnytės keturių dalių dimų lovatiesės. Mėgstamos rašto spalvos – žalia, oranžinė, raudona ar vyšninė. Austos ir skerai dryžuotos. Raštai labai įvairūs. Prie senesniųjų priskiriami katpėdėlių raštai, dar vadinami rožuke, žvaigžduke, vilko pėduke, agurkiniai – agurkaicų, ratų, rombų raštai, vadinami vadinami ratukais, zvonkucais, keturiaraštės lovatiesės.
Pati gražiausia ir gausiausia baltųjų audinių grupė – rankšluosčiai, kurie parodo begalinį lietuvių moterų darbštumą, išmonę, grožio pajautimą. Jie labai įvairūs atlikimo technika bei raštų komponavimo variantais. Rankšluosčių metmenims labiausiai tiko balti medvilnės siūlai, o ataudams – lininės gijos: natūralios, pabalintos arba padažytos augaliniais dažais. Kasdieninius audė lininius keturnyčius eglute. Šventadieniniai rankšluosčiai dažniausiai buvo audžiami aštuonnyčiai-dešimtnyčiai servetiniai, ruoželiu smulkių langelių raštu. Puošnius rankšluosčius dovanodavo įvairiomis progomis, duodavo nusišluostyti garbingam svečiui. Nuo seno buvo išlikęs paprotys rakšluostinėje įkabintu raštuotu rakšluosčiu puošti pirkią.
Dar viena audinių rūšis staltiesės, vadinamos paklotėmis, skotercimis, buvo užtiesiamos tik šventadieniais. Dažniausiai buvo audžiamos baltos lininės ar į medvilnę linu ataustos aštuonnytės-dešimtnytės servetinės langučių rašto staltiesės. Staltiesių raštai labai panašūs į servetiniu būdu austų rankšluosčių raštus, tik gerokai stamesni ir dekoratyvesni.
Šių audinių nebūtų be audėjų. Varėnos kraštas nuo seno garsėja audėjomis. Apie jas spaudoje buvo paskelbtas ne vienas straipsnis. Ypač daug straipsnių rajono ir respublikos periodiniuose leidiniuose buvo išspausdinta apie tautodailininkę Saulę Lazarevičienę. Apie ją rašė „Merkio kraštas“, „Giružis“, „Respublika“, „XXI amžius“, „Gimtinė“, „Alytaus naujienos“ ir kt. Audimas – vienas iš S. Lazarevičienės pomėgių. Ji pirmoji visame Varėnos rajone pradėjo austi kaišytines juostas, kurios buvo gerai įvertintos respublikinėse parodose. Menininkės kaišytinės juostos ir verbos apkeliavo daug Lietuvos miestų. Jos darbai buvo eksponuojami parodose Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Italijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose bei kitose užsienio šalyse. S. Lazarevičienės kaišytinėmis juostomis įvairiomis progomis buvo apjuosti du pirmieji atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentai – Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus, kiti aukšti šalies pareigūnai, dvasininkai, užsienio svečiai. Už margaspalvių juostų, verbų, dekoratyvinių puokščių, paveikslų iš gėlių savitumą, tautinių tradicijų puoselėjimą S. Lazarevičienė 1999 m. gavo „Sidabrinės bitės“ apdovanojimą. 2002 m. tautodailininkė buvo apdovanota Lietuvos Respublikos Seimo medaliu, 2006 m. – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, 2006 m. pelnė kaimo amatų meistrės nominaciją. 2008 m. regioninėje konkursinėje parodoje „Aukso vainikas“ pelnė I vietą. Nuo 2005 m. S. Lazarevičienė turi meno kūrėjo statusą.
Apie dar vieną darbščią ir patyrusią audėją Pranę Česnulevičienę iš Žiūrų kaimo papasakojo žurnalistė Rita Krušinskaitė straipsnyje „Gyvenimo metai, sugulę į audinių raštus“ (Respublika – 2014, saus. 25, p. 13). „Drobių audimas P. Česnulevičienę lydėjo nuo pat lopšio, giminėje audė visos moterys – mama, močiutė, tetos. Anot jos, galbūt todėl dar būdama visai maža, pajuto didžiulę trauką ir meilę, neišblėstančią visą gyvenimą, šiam lietuvių moterų šimtmečius puoselėtam amatui“, – rašoma publikacijoje.
Apie Valkininkų apylinkių audėjas rašė daktarė etnologė Inga Nėnienė „Merkio krašte“ (2004, rugpj. 13, p.6) ir laikraštyje „Margiris“ (2004, rugpj. 13, 13, p. 3). Straipsniuose autorė minėjo audėjas Mariją Gudelienę ir Jadvygą Puzienę iš Dargužių kaimo, čižiūniškę Mariją Verseckienę, Oną Jurgelevičienę iš Valkininkų.
Danutė Valentukevičienė straipsnyje „Išdalinti save“ (Giružis. – 2006, kovo 3, p. 3) supažindina su Kabelių kaimo audėja Elena Miliauskiene. „Kai reikia rengti tautodailės parodą, dairausi į preciziškai išaustus audinius: lovatieses, užuolaidas, ranšluosčius. Kaip atrinkti darbus? Žinau, kad visi darbai išausti sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Man jie gražūs, tobuli ir sudėtingi, dauguma eksponuoti ne vienoje Varėnos rajone rengtoje parodoje“, – rašo straipsnio autorė.
Apie Zervynų kaimo moteris Adelę Puzelevičienę, Mariją, Emiliją, Birutę ir Juliją Tamulevičienes, audusias įvairių spalvų „keturnyčius divonus“, straipsnyje „Zervynos“ (Bitė. – 1999, kovo 27, p. 4) papasakojo Daiva Tamulevičienė. Renatos Varanavičienės publikacijoje „Auskit, gauskit, staklelės… “(Giružis. – 2006, gruod. 15, p.) pateikti perlojiškių audėjų Ievos Miliauskienės, Onos Baublienės, Jadvygos Baublienės pasakojimai apie lino kelią, lovatiesių, vadinamųjų divonų, audimą.
Apie audėją Stasę Vitkauskienę iš Zakavolių kaimo Česlovas Skaržinskas paskelbė straipsnius „Grožybės – iš mažo linelio“ (Alytaus naujienos. – 1996, liep. 13, p. 5) ir „Iš mažo linelio“ (Kauno diena. – 1997, birž. 30, p. 19). S. Vitkauskienės pasakojimas apie linų auginimą, rankšluosčių, tautinių rūbų audimą išspausdintas Dzūkijos nacionalinio parko laikraštyje „Šalcinis“ (1994, liepa, Nr. 12, p. 6). „Šalcinyje“ (2007, kovas, Nr. 61, p. 2-3) pateiktas liaudies dainų atlikėjos ir audėjos, kilusios iš Subartonių kaimo, Julijos Miliuvienės pasakojimas „Ir zurzu, ir dainuoju, ir dainuoju, ir dainuoju – labai norėjau ausc“, kurį užrašė Evelina Buržinskienė. „O tas audimas, nu tai sėdziu ir audziu. Aš peržiem išausdavau aštuoniolika divonų, lovatiesių… Audiau ir išaudiau rankšluosčių trisdešimt“, – pasakojo J. Miliuvienė.
Apie Varėnos krašto audėjas rašoma ir leidinyje „Auksalio kupkas: Varėnos krašto kūrėjai“ (2010).
Daugiau informacijos apie audimą, audinius ir audėjas Varėnos krašte galima rasti bibliotekos krašotyros fonde esnačiuose leidiniuose: „Dzyvai ne drobės“: audiniai Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje XIX a II p. – XX a. I p., (2011), „Varėnos krašto menininkai“ (1999), Savoniakaitė, Vida „Audiniai kaimo kultūroje“ (1998), „Dzūkiškos juostos“ (2004), Jurkuvienė, Teresė „Lietuvių liaudies juostos“ (2001) ir kt.

Parengė Elena Glavickienė
Varėnos viešosios bibliotekos Bibliografijos, informacijos ir
kraštotyros skyriaus vedėja

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia

Rekomenduojami video

Taip pat skaitykite: