Tapo laukiami tarsi giminės (2)

Per pusmetį mobilieji laiškininkai daugelio gyventojų namuose tapo savi ir laukiami tarsi giminės. Kaip sekasi naujame amplua jaunam vyrui, jokiam darbe neužsibūdavusiam ilgiau negu keletą mėnesių, kol pradėjo dirbti pašte; kas teikia džiaugsmą buvusiam gaisrininkui ir kokios patirtys atėjo į buvusio kriminalinės policijos inspektoriaus gyvenimą…

Romana Vaičkutė

Užkrečia pozityvumu

Varėnos pašte dirbančių mobiliųjų laiškininkų būrys margas tiek pagal amžių, tiek pagal išsilavinimą, tiek pagal anksčiau buvusias profesijas. Naujajame darbe kiekvienas jų surado kažką naujo, o svarbiausia – jaučiasi reikalingi žmonėms. Tačiau kaimo žmogui viskas įdomu, ypač smalsu, kas tas žmogus, kuris laikraštį į jo pašto dėžutę deda ar pensiją atveža, kuris maloniai šypsosi ir kantriai išklauso senos močiutės ar dieduko rypavimų, kai šie jau nebeturi kam pasipasakoti, o ypač pastaruosius mėnesius, bet kokias viešnages sustabdžius karantinui.
Pasirinkau tris skirtingo amžiaus ir patirčių mobiliuosius laiškininkus ir klausiau to paties – kas atvedė į paštą, su kokiais iššūkiais kasdien susiduria, kas džiugina ir liūdina, kokias kliūtis tenka įveikti, kokias problemas pastebi važinėdami pas gyventojus, bei prašiau šiek tiek papasakoti apie save.
Visi trys – mielai bendraujantys, smagūs pašnekovai, atviri ir gerai nusiteikę, ir visus tris sieja užkrečiantis pozityvumas. Gal tas bruožas yra būtinas šios profesijos atstovams?

Pašte surado save

34 -erių varėniškis Povilas Venius – pašte ne naujokas. „Pašte dirbu jau devynerius metus, sako vyras. – Darbas žinomas, tačiau mobiliojo laiškininko atsakomybė visai kitokia. Dirbti patogu: nauja mašina, planšetė, spausdintuvas – tai dabartinio laiškininko darbo įrankiai“. P.Veniaus „zona“ – 10 kaimų aplink Varėną: Senoji Varėna, Salovartė, Glūkas, Sarapiniškės, Pamusiai, Geidukonys ir kt. Veža žmonėms spaudą, korespondenciją, registruotus siuntinius, pensijas, įvairias ūkines, asmens higienos prekes, kai kam – ir knygas. „Žmogus paklausia, užsisako, kitą dieną ir atveži, – pasakoja Povilas. – Seniesniems žmonėms, kai paprašo, ir sviesto, duonos ar kitų maisto produktų nuperki.“
Pradėję darbą 7 val., apie 14 – 15 val. jį baigia, tačiau, pasak P.Veniaus, kai mokamos pensijos ir pašalpos, darbas užtrunka ir ilgiau. „Kol pinigus suskaičiuoji, sudedi į voką, atiduodi žmogui, bet tuo nesibaigia – vos ne kas antras nori pasikalbėti, pasipasakoti, pasiguosti, ką ir kaip jam skauda, tačiau neturi tiek laiko su kiekvienu ilgai kalbėtis, reikia skubėti pas kitus klientus. Taigi esi ne tik laiškininkas, bet ir pardavėjas, ir socialinis darbuotojas“, – šypsosi vyras.
Su kokiom problemom susiduria? „Lyg ir nėra tų problemų, – teigia P. Venius. – Anksčiau laiškininkų siaubas buvo šunys, bet nėra tų šunų…“
„Darbas man labai patinka, – neslepia Povilas. – Gal kam pasirodys keista, bet čia atradau savo vietą. Anksčiau yra tekę dirbti tai vienur, tai kitur, ir niekur ilgiau negu kelis mėnesius neužsibūdavau, o pašte „prigijau“. Vyras vardija: „Darbas nemonotoniškas, keičiasi žmonės, gamta graži – važiuoji, gėriesi, laukinių gyvūnų prisižiūri. Visi nori didelio atlyginimo, o mano gaunama alga atitinka darbo krūvį, juk viskas paskaičiuota! Tačiau ne vien dėl pinigų dirbi – turi jausti ir malonumą. O aš patenkintas, vadinasi, tai – mano vieta…“

Užpildytas veiklos vakuumas

56-erių Dimas Krupovičius – varėniškis, buvęs Varėnos PGT viršininko pavaduotojas, kaip ir daugelis pareigūnų, gana anksti išėjo į pensiją. Turi du nuostabius suaugusius vaikus – dukrą ir sūnų, džiaugiasi, kad vaikai čia, Lietuvoje, dukra gyvena ir dirba Vilniuje, sūnus gyvena Varėnoje ir važinėja į darbą Alytuje, žmona dirba „Maximoje“. Įtemptas darbas jau buvo ganėtinai išvarginęs, tad pirmieji metai pensijoje, pasak Dimo Krupovičiaus, buvo labai gerai: „Jaučiausi tarsi devintam danguje, tačiau laikui bėgant man pasidarė nuobodu, trūko veiklos. Aš esu veiklos žmogus…“. Atsiradęs veiklos vakuumas kėlė tam tikrą diskomfortą.
D.Krupovičius pasakoja, kad apie būsimą pašto reformą buvo girdėjęs anksčiau. O praėjusiais metais rudeniop išgirdęs, kad Varėna bus viena pirmųjų, kur vyks reforma, ir reikės mobiliųjų laiškininkų, nusprendė išbandyti, susiskambino, nusiuntė savo CV, ir jį nukreipė pas pašto vadovą Juozą Raulušaitį. „Pasikalbėjom ir man įstigo jo žodžiai: „Patikėk, veiklos čia tikrai turėsi!“, pasakoja Dimas. – Pradžioj nepatikėjau, nes aš, kaip ir daugelis žmonių, galvojau: ką tas laiškininkas, įmeta į pašto dėžutę laišką ar laikraštį, atneša pensiją ir viskas, bet pradėjęs dirbti įsitikinau, kad viskas ne taip. Ypač dabar – ir prenumeratos priėmimas, ir mokesčiai, ir prekės – vadovas buvo teisus, veiklos per akis, vakuumas užpildytas…“
Kas labiausiai džiugina? „Kaimo žmonių gerumas, geranoriškumas, gebėjimu gerbti, esu nustebęs rodoma pagarba, – vardija D.Krupovičius. – Yra toks posakis: „Nesiek sėkmės, siek žmonių pagarbos“. Tai gal ir yra mano darbo moto. Nesusidūriau su piktais žmonėmis, negirdėjau blogų žodžių. Pradžioj buvo sunku, visi bijojo naujovių, o dabar net patenkinti – viskas vietoj, nereikia niekur važiuoti, ir mokesčius susimoki, ir laikraštį užsisakai, ir siuntą gali išsiųsti ar gauti. Mėgstu šį darbą, nes jis ganėtinai savarankiškas, pats susidėlioji maršrutą“.
O kliūčių savo kelyje D.Krupovičius nesutinka: „Visur reikia dirbti. Gal palaidi šunys laksto? Bet aš nesusidūriau“.
Problemų turi kiekvienas mūsų, įsitikinęs vyras. „Kaimo žmogui labai trūksta bendravimo, tad dažnas pasipasakoja apie savo vargus, nori ilgiau pasikalbėti, visi vaišingi, siūlo kavos, arbatos, netgi pavalgyti, – atvirauja Dimas. – Jei pradėtum kiekviename kieme vaišintis, naktį darbą baigtum“.
Jo teritorija – Valkininkų kryptis: pradeda Paklėštare, Valkininkais, ir baigia Dargužiais, Pirčiupiais, aplankęs šešis kaimus ir apsukęs 110 kilometrų. „Gelbėja geri keliai“, – sako vyras.
Mobiliojo laiškininko darbo sąlygos, jo teigimu, yra geros. „Vienu metu pagalvojau, kad ne ten pataikiau, tai buvo pradžioje, – atvirauja D.Krupovičius. – Tada man vadovas sakė: „Po pusės metų pamatysi“. Tačiau turim nuostabų vadovą, yra didžiulis darbuotojų palaikymas, kas labai svarbu. Pradžioje administracija mūsų laukdavo iki tamsos, kol grįšim. Ir dabar – visada pasirengę padėti, ko nepaklausi, gausi pagalbą. Labai daug mums padeda specialistė Danutė Avižinienė, jei kas neaišku, skambini jai, visad gauni reikalingą patarimą“.
D.Krupovičiaus nuomone, mobilusis laiškininkas turi išsiskirti – ateityje bus specialios striukės, bet pasak vyro, „norėtųsi ir uniformos, kad žmonės matytų, jog iš automobilio išlipa laiškininkas“…

Bendravimo džiaugsmas

61-erių metų Rimutį Mickevičių, buvusį ilgametį kriminalinės policijos pareigūną, pažinojau seniai, kai dar teko rašyti teisėtvarkos ir nusikalstamumo temomis. Jis buvo laikomas vienu „kiečiausių“ kriminalistų. Todėl sužinojusi, kad jis dirba mobiliuoju laiškininku Varėnos pašte, prisipažinsiu, nustebau, taigi ir pirmas klausimas buvo: kas čia atvedė?
„32 metus išdirbęs policijoje, 2011 metais išėjau į pensiją, – pasakoja R.Mickevičius. – Beveik visus tarnybos metus dirbau kriminalinėje policijoje, Varėnos organizuoto nusikalstamumo tyrimų tarnyboje. Pradžioje pensijoje buvo tiesiog nuostabu – ramios naktys, telefono skambučiai nekelia iš miego, netrukdo ir dieną. Palaima ramybėje truko gal metus, bet laikui bėgant ramybė ir gerumas ima įgrįsti bei imi ieškoti, kur pasidėti…“
Išsigelbėjimas, pasak Rimo, buvo kaimas: „Vaikai jau savo gyvenimus susikūrę, tai kaime su žmona auginom daržoves šeimai – sau ir vaikams, vasarą pagrybaudavau“. Tačiau daržų ir miško nebepakako, norėjosi rimtesnio darbo, dairėsi jo Alytuje, Vilniuje, su kolega turėjo sezoninį darbą saugos tarnyboje – šiltuoju metų sezonu Valkininkų apylinkėse anglai filmavo realybės šou, tai, pasak Rimučio, pasaugodavo, o kai jie išvažiuodavo, vėl atsirasdavo per daug laisvo laiko. Taip bėgo metai. „Kartais nesmagiai jausdavausi, kai susitikęs pažįstamas klausdavo, ką veikiu, – sako Rimutis. – Jei atsakydavau, kad niekur, nustebdavo: „Tai tu niekur nedirbi?“. Svainis kvietė dirbti savo firmoje Vilniuje, jau buvau linkęs sutikti, bet atkalbino dukra, kam tau, sako, tas vargas kasdien iš Varėnos važinėti, juk turi, iš ko gyventi. Ji buvo teisi. Bet per 32 metus darbo esi pripratęs bendrauti su žmonėmis, tad to bendravimo labiausiai ir trūko“.
Praėjusių metų rudenį sužinojęs, kad Varėnos paštui reikės mobiliųjų laiškininkų, ėmė teirautis, tačiau jau buvo surinkta komanda. Vis dėlto pasikalbėjo su pašto vadovu Juozu Raulušaičiu ir jį užrašė į rezervą. Vėliau paskambino ir pakvietė dirbti. Kadangi kiti jau buvo baigę mokymus, jam teko pradėti darbą kaip stažuotojui kartu su kitu mobiliuoju laiškininku. „Pirmą savaitę iš tiesų buvo baisoka, – prisimena R.Mickevičius. – Gyventojų nepažįstam, adresų nežinom, kai kurios sodybos miške, kelio, kaip nuvažiuoti, nežinom… Bet kai apsipratom, susipažinom su gyventojais, išsiaiškinom adresus ir kelius, viskas stojo į savo vietas ir dabar yra gerai.“
R.Mickevičiaus maršrutas eina į Marcinkonis iki geležinkelio, užsuka į Mančiagirę, Žiūrus, Paūlius, Perloją šiapus Merkio, Zervynas. Kasdien Marcinkonyse pusvalandį priima gyventojus. Pusmetis, pasak jo, yra pakankamas laikas susipažinti su žmonėmis, apsiprasti ir įprasti naujame darbe. Kadangi su technologijomis „gerai sutaria“ nebuvo problemų įsivažiuojant, o svarbiausia, – vėl atrado bendravimo džiaugsmą. „Pagyvenę žmonės yra ypač geri, geros dūšios, nuoširdūs, su jais labai gera bendrauti, – džiaugiasi Rimutis. – Jaunimo kaimuose beveik nėra, gal tik į Marcinkonis savaitgaliais daugiau atvažiuoja“.
Kas džiugina? „Viskas! – sako R.Mickevičius. – Darbas patinka, tai ir laimingas. Bendravimas su žmonėmis, galimybė gėrėtis gamta, žvėriukais, kuriuos stebi važiuodamas. Įtampos kaip ir nėra, netgi savotiškai atpalaiduojantis…“
Kas liūdnesnio? „Liūdna, kai matai vienišus žmones. Bet džiaugiuosi, kad galiu padėti, ne vien atlikti savo pareigas. Kartą viena močiutė paprašė, kad nupirkčiau vaistus pagal elektroninį receptą, nuėjau į vaistinę, pasakiau jos asmens kodą, nupirkau, nuvežiau. Negi sunku? Ji džiaugėsi ir man malonu, kad pagelbėjau.“
Dabar vyras jaučiasi atgijęs – darbas teikia pasitenkinimą, ne per sunkus, pasak Rimučio, „maišų tampyti nereikia“, kasdien žmonės, teikiantys bendravimo malonumą, – ko daugiau norėti iš gyvenimo…