Mindaugas Lapelė: „Reikia ne vienerių metų, kad po kirtimų, ypač plynų, vėl atsikurtų grybiena“

0
8

„Kiekvienas medis turi savo grybą ir kiekvienas grybas – savo medį“, – sako botanikas, gamtos mokslų daktaras, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos biologinės įvairovės skyriaus vedėjas. Ši augalų ir grybų simbiozė, anot M. Lapelės, yra vienas iš nematomų, bet labai svarbių gamtos stebuklų.

M. Lapelės darytos grybų fotografijos papuošė ir asociacijos „Vilniaus dzūkuliai“ išleistą „Dzūkų kalendorų 2021“, kurio tema šiemet – grybai. Kalendoriuje publikuoti autentiški, dzūkiški patiekalų iš grybų receptai ir patarimai grybautojams. M. Lapelė sutiko daugiau papasakoti apie lietuviškus grybavimo ypatumus ir apie grybų gausą mūsų miškuose.

„Dzūkų kalendoraus 2021“ pristatyme sakėte, jog dzūkai grybus, pasirodo, pažįsta mažiausiai. Nors Lietuvoje auga beveik 400 valgomų grybų rūšių, jie renka tik baravykus ir voveraites. Kodėl susiformavęs toks įspūdis, jog dzūkai – labiausiai patyrę grybautojai?

Iš Vilniaus į Dzūkiją sugrįžau prieš 25 metus, tad buvo pakankamai laiko susidaryti nuomonei, gal ir subjektyviai, apie nacionalinius dzūkų grybavimo ypatumus. Dzūkai tikrai renka ne vien voveraites ar baravykus, tiesiog tai – rūšys, svarbios kaip papildomas pajamų šaltinis. Ne mažesnės pagarbos Dzūkijoje nusipelno ir rudmėsės, žaliuokės, raudonviršiai ir kiti skanūs grybai. Tiesiog Pietų ir Pietryčių Lietuvos šilai yra labai palankūs grybų augimui, todėl, norint greitai pripildyti krepšius, pakanka žinoti tik pagrindines grybų rūšis.

Tuo tarpu tuose Lietuvos miškuose, kur grybautojai į mišką eina su auliniais, reikia pažinti daugiau grybų rūšių, kad pripildytum tokį pat krepšį. Tačiau jau treji metai Dzūkiją kamuoja sausros ir grybai tarsi pasitraukė iš mūsų šilų ten, kur drėgmės daugiau.

Įspūdis, kad dzūkai – labiausiai patyrę grybautojai, susidarė gal todėl, kad šiliniams dzūkams ilgą laiką ir net iki dabar grybavimas buvo ir yra ne pramoga, bet gana rimtas pragyvenimo šaltinis, papildomos pajamos. Todėl kai dygsta lepeškos (voveraitės) arba grybai (taip neretai tik baravykus vadina, o kitiems grybams – savi vardai), į mišką prieš darbą ar po darbo taip pat einama kaip į darbą.

O gal žinote, kuriame šalies regione žmonės yra labiausiai užkietėję grybautojai?

Aistringų grybautojų gausu įvairiose Lietuvos vietose, tai tikrai nėra vien dzūkų privilegija, ką liudija ir per tradicines grybų šventes Varėnoje vykstantys grybavimo čempionatai. Tiesiog skirtingomis gamtinėmis sąlygomis susiformuoja skirtingos grybavimo tradicijos. Ten, kur grybų mažiau, stengiamasi nuodugniai ieškoti, o ten, kur jų daug, kaip kad būdavo Dzūkijoje, daugiau dėmesio skiriama grybijoms, kur grybų gausu, beveik prabėgant tuštesnius miško plotus.

Kokie Lietuvoje randami grybai, jūsų manymu, yra nepelnytai pamiršti ir nerenkami, nors jie skanūs ir vertingi?

Man vieni iš skanesnių grybų yra ūmėdės, tik kad jos dažnai kirmija ir rinkti jas reikia delikačiai – maišelyje ar „tarboje“ nepanešiosi, nes susitrins.

Kaip manote, kodėl, lyginant su kitomis šalimis, lietuviams grybavimas yra kone sakrali, meditacinė, ritualinė veikla? Kokie kontekstai, gal geografinis, gal istorinis fonas galėjo nulemti šią mūsų tautos ypatybę?

Na, sakralumo tai nelabai įžiūriu, o kad yra kažkokie įpročiai, pastebėjimai ar prietarai susiformavę, tai taip – ir pavadinimų tai pačiai rūšiai gausa, ir tam tikras derliaus prognozavimas… Bendrai visą Europą galima suskirstyti į tris zonas – Rytų ir Centrinėje Europoje, Prancūzijoje, Italijoje ar Ispanijoje grybai labai vertinami. Skandinavijos šalys, išskyrus Suomiją, britai, belgai olandai vengia grybų, vokiškai kalbančiuose kraštuose nuomonė apie grybus yra per viduriuką. Man atrodo, kad lietuviams grybavimas yra daugiau rekreacinė, poilsinė veikla, susijusi ir su ekonominiais motyvais – apsirūpinimu maistu, papildomomis pajamomis.

Šie metai buvo ypač turtingi baravykų. Kas tai nulėmė? Ar galima prognozuoti, kad dėl tam tikrų vasaros ypatybių rudenį vienų grybų bus daugiau nei kitų?

Kaip sako Mikė Pūkuotukas, bičių nesupaisysi. Panašiai ir su grybais, nors teko girdėti mikologus aiškinant, kad didesni grybų derliai būna kas kelerius metus. Šiemet Dzūkijos šilai tinkamu metu gavo lietaus, kas ir sukėlė tokį baravykų pliūpsnį. Turbūt drėgmė ir šiluma yra patys svarbiausi veiksniai, bet nemažiau svarbi ir miškų, kurių medžiai glaudžiai susieti su grybais, būklė. Reikia ne vienerių metų, kad po kirtimų, ypač plynų, vėl atsikurtų grybiena, nes kiekvienas medis turi savo grybą ir kiekvienas grybas – savo medį. Ta augalų ir grybų draugystė, simbiozė, padėjusi prieš 400 – 450 milijonų metų augalams iš vandens išlipti į sausumą, tęsiasi ir dabar. Tai yra vienas iš gamtos stebuklų – nematomas, bet labai svarbus.

Ką patartumėte nelabai patyrusiam, bet iniciatyviam grybautojui? Rinkti tik baravykus ir voveraites ar domėtis, skaityti ir, tikintis neapsinuodyti, rinkti įvairius grybus, kurių gausu mūsų miškuose?

Palinkėjimas labai paprastas – būti atsargiai smalsiems. Rinkti tik žinomus, aiškiai atpažįstamus grybus, o kitus fotografuoti (labai svarbi ir apatinė grybo pusė) ar sudžiovinti ir tikslintis pas specialistus. Dėkoju už pokalbį.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia