Kaimų darželių augalai – kultūros paveldo dalis: Danguolės Pavedaikienės darželis Krokšlyje

0
13

Stasė Dapkūnienė,
Vilniaus universiteto botanikos sodas

Vilija Snieškienė,
Vytauto Didžiojo universiteto botanikos sodas

Irma Maciulevičienė, Veisiejų regioninio parko direkcija

Krokšlys ar Šumas? Pasidomėję „visagaliame“ internete supratome, kad kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Per kaimą tekanti Ūlos upė dalija jį į dvi dalis – Šumą ir Krokšlį. Vietiniai, tiek iš vieno kranto, tiek iš kito, sako: „Mes iš Krokšlio…“. Senoliai sakydavo: vienam krante Ūla krokia, kitam šumija – iš čia ir kilo kaimo vardai. Istorijos eigoje Ūlos upė skyrė Lietuvą nuo Baltarusijos (nuo 1939 m. spalio iki 1940 m. rugpjūčio). Šumas priklausė Baltarusijai, o Krokšlys – Lietuvai. Dabar Šumas ir Krokšlys – Lietuvos teritorija.
Danguolės ir Stasio Pavedaikų sodyba Šume įrengta prieš antrą pasaulinį karą ir nutolusi nuo pasienio per tris kilometrus. Danguolė atėjo į marčias. Gėlynus rado atvykusi. „Visą gyvenimą vargau, mėgau tvarką, o gėlės– ramina dūšią, pagano akis ir ūpas gyventi randas“, – su šypsena porino sodybos šeimininkė. Gėlynai visoje sodyboje: aplink gyvenamą namą ir kitus pastatus, prie daržo, palei tvorą. Kaip tikros lietuvės darželyje – viskas, kas tinka pilvui, vaistui, arbatai ir grožiui, – po ranka… Krapai, salotos ir kitos daržovės – gėlyno dalis.Visi augalai pamylėti, apravėti, gražiai ir išradingai susodinti. Sodyboje yra keletas mažosios architektūros elementų: auga tokie baravykai, kad pasijunti esantis grybingoje girioje. Ponia Danguolė prižiūri gėles ir prie kaimo kryžiaus. Pirmojo mūsų apsilankymo metu 2019 metų gegužę matėme daug apšalusių augalų, tačiau vėliau visi atsigavo.
Pagal aptiktų augalų kiekį aukščiau minėtas darželis buvo ketvirtoje, o pagal tradicinių darželio augalų rūšių skaičių – trečioje vietoje iš aplankytų sodybų. Iš vienmečių augalų puikavosi tik gvazdikinis serentis. Dvimečių aptikome mažiau negu kitose sodybose. Tai paprastoji rusmenė, miškinė dedešva, dirvinė našlaitė ir darželinė našlaitė. 21 rūšis daugiamečių augalų priskiriama tradiciniams darželio augalams, tarp kurių ir dabar retai sutinkami tradiciniai darželio augalai: didysis pentinius, dailusis auskarėlis, baltoji snieguolė, rusvoji viendienė, geltonoji viendienė, kvapioji dedešva, baltažiedis šluotelinis flioksas ir tik šioje, iš 10 aplankytų Varėnos savivaldybės pasienio sodybų, augo šilinė perkūnropė. Buvo ir gerai pažįstamų sumedėjusių augalų: paprastasis buksmedis, paprastasis kadagys, darželinis jazminas, paprastasis putinas, paprastosios alyvos ir kt. Plačiau, remiantis literatūros šaltiniais, aprašysime keletą iš jų. Didysis pentinius (bitinai, bitelės) gali būti aptinkamas senesniuose gėlynuose, buvusių sodybų vietose, prie senų parkų, kartais pamiškėse. Augalas dauginamas sėklomis ir kero dalijimu. Mokslininkų nuomone, tokiose vietose randami augalai galimai yra pentiniaus veislės, kadangi pentiniais Europoje susidomėta XVI a. ir pradėta juos kryžminti. Kada pentiniai pradėti auginti Lietuvoje – neaišku. Manoma, kad tik XIX amžiaus pabaigoje, kadangi iki to laiko šis augalas nebuvo minimas nei botanikų, nei gėlininkų darbuose. Mums pavyko šį augalą aptikti trijose sodybose. Rusvoji viendienė Lietuvoje auginama nuo XVI amžiaus. Ji kilusi iš Rytų Azijos. Liaudyje viendienės vadinamos ciliponais, teleponais, kalavijais, kasočiais… J. A. Pabrėža pirmasis Lietuvoje šiuos augalus pavadino viendienėmis, kadangi kiekvienas žiedas žydi tik vieną dieną. Daugiausia sodinamos prie trobos sienų, prie kiemo tvoros ar vartų. Dauginamos viendienės sėklomis, kero dalijimu ir įšaknydinant stiebinius ūglius. Auginant nereikia specialių žinių. Tai vieni iš nereikliausių augalų. Jos gali augti praktiškai bet kokioje vietoje ilgai nepersodintos. Šių augalų galinga šaknų sistema sukaupia dideles vandens atsargas, todėl gali pakelti sausrą. Kai labai trūksta drėgmės gali išgyventi, nors ir smulkėja žiedai. Šluotelinis flioksas (karkleliai, karkliukai, plioksai) – daugiametis augalas, Lietuvoje auginamas nuo XVIII amžiaus. Danguolės Pavedaikienės darželyje augo baltažiedžiai flioksai. Berods, šie flioksai atspariausi miltligei. Geriausia auga lengvame priesmėlyje ar priemolyje. Šių gėlių populiarumą lėmė žiedų puošnumas, ilgas žydėjimas (liepa-rugsėjis), malonus žiedų kvapas ir nesudėtinga priežiūra. Nepersodinti gerai auga 4-5 metus. Persodinami pavasarį ar ankstyvą rudenį, kad geriau įsišaknytų. Dauginami sėklomis, kerelių dalimis, žaliaisiais stiebo auginiais, ūgliais su šakniastiebio dalimi, šaknų auginiais ir net lapais. Šilinė perkūnropė – Lietuvos vietinis augalas, augantis sausuose pušynuose, pamiškėse, šlaituose. Apyretė ir saugotina. Anksčiau dažnai buvo sodinta ant kapų. Žydi geltonai.
Tuo ir baigsime pasakojimą apie gėlių darželį Krokšlio kaime ir jos šeimininkę Danguolę Pavedaikienę. Mums ilgai išliks jos šiltas žvilgsnis, giedra šypsena, pasidalijimas augalų auginimo patirtimi, atsisveikinimui pavaišinimas pačios keptu pyragu (žr. nuottr. viršuje), kuris ir kvepėjo kaip kadais pas močiutę…

Kitame straipsnelyje pakviesime apsilankyti Lynežeryje pas Oną Mortūnienę.

Palikti atsiliepima

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia